Sociologija: trumpas to mokslo rankvedėlis

.Y: 90.

Švento Kazimiero Drauoijos leidinys.

Sociologija

Trumpas to mokslo rankvedėlis.

Parašė

Prof. Kliu. K. Šaulys.

KAUNAS
Saliamono Banaičio spaustuvė.
1910.

Apskritasis socialinio klausimo supratimas.

I.

Ar yra socialinis klaiisiinnsV—Įvairus budai jam išrišti: mokslas libc-
ralislij, socialistu, katalikų.

Socialinio klausimo hivinias. —Vargu atsiras kas šian¬
dien rinitai abejotų, kad socialinis klausimas egzistuoja ir
nenustoja grasyti musų lailcams. Įsigalėjusi kova tarp kapi¬
talistų ir proletarų, darbdavių ir samdininkų, sako Antoine'),
laiko itcinpus Europos politikos vyrus, kelia ir erzina gei¬
dulius abiejų žemės šalių, yra komentuojama be galo ir
krašto kningose ir laikraštijoje, o aštriausiai apsireiškia
pavidale streikų, lokaut’ų, dynamito sprogimų, o nekartą
ir žudynių. Tokie faktai—ne chimera; nėra abejonės so¬
cialinį klausimą egzistuojant.

Socialinio klausimo 2»'iffimtis. —Klausimas tai problė-
ma, tai krūva žinomų ir nežinomų daiktų, kurie reikia
išrišti ir išpainioti. Socialinis klausimas tai socialinė pro-
blėma.

Politikos, teisdavystės ir sociologijos srilj-je „klausi¬
mo“ žodis paprastai reiškia tūlą betvarkę, iširimą, kurių
pradžia ir priežastįs reikia išaiškinti ir surasti- priemonės
jiems pagelbėti. Toje prasmėje yra kalbama: politikoje
apie Balkanų, Rymo, Rytų klausimus; juridikos srityje—
apie testamentų, darbo kontrakto arba lygtuvių reformos
klausimus ir k.

Socialinio klausimo aptarimas ir atsiradimas, —Socia¬
liniu klausimu vadiname krūvą arba rinkinį problėmų apie
esybę šių laikų visuomeniškųjų ir ūkiškųjų ligų ar ydų,

*) Cours d’čcoiioniic socialc, p. 175.

4

apie jų priežastis ir gydymo priemones. Socialinio mokslo
tikslas—išrasti ir suteikti visuomenėms generalinius pama¬
tinius dėsnius (stabilire leges generales), atrasti priemones
ne tik minėtoms ydoms prašalimi, bet sykiu praskinti ta¬
ką geresniems visuomeniit santykiams.

Todėl socialinis klausimas yra ne tik teoretiškas, bet
lygiai turi didžią praktišką svarbą. Kaip pats vardas so¬
cialinis (socialis) rodo, tas klausimas tyrinėja ne pavienių
žmonių, bet visuomenės reikalus; jis užkliudo santykius ir
interesus įvairių grupių, luomų, sluogsniii, valstijos.

Nevisi socialinio klausimo žodį vienaip supranta: vieni
jį ima perplačiai, kiti perdaug susiaurina problemos reikš¬
mę, painiodami atskirus visuomeniškojo gyvenimo reikalus
su pačiu socialiniu klausimu.

Persiaurai suprastu socitilinę problemą, kas ją iden¬
tifikuotu su klausimu, kaip kovoti prieš socializmą.

Klaidingai sanprolautu kas nemokėtu atskirti sociali¬
nio klausimo nuo pramonijos darbininkų ar rankpelnių
amatninkų klausimų. Darbininkų klausimas yra tik dalis,
o rankpelnių uždarbis vos tik maža šakelė plataus sociali¬
nio klausimo. 'Pečiau santykiai, apsireiškusieji darbo žmo¬
nių tarpe, aiškiai charakterizuoja dabartines visuomenišką¬
sias ligas. Kaskart aiškiau pasirodo, kad žmogaus žemiš¬
koji laimė neina greta su turtų įgijimu, kad įmanomas
žjnogaus pasiturėjimas ir laimė greičiau priklauso nuo tei¬
singo ir išmintingo turtų ir produkcijos arba išdarbės pti-
dalinimo, kaip nuo jų daugio. Ne tuomet visuomenė lai¬
minga, kuomet kur-nors ar kokioje šalyje atsiranda didis
daugis įvairiausių turtų, bet tada, kada turtai yra' priei¬
nami didesniam skaitliui žmonių, kurie gali patenkinti sa¬
vo reikalus. Bet ištiesų šiandien yra daugelis žmonių, nie¬
ko daugiau neturinčių kaip tik savo kūno ir sielos jiegas;
netekę darbo, kad ir trumpam laikui, beregint jie paten¬
ka į didį, o neužpelnytą vargą. Tiems beturčiams vadinti
yra prisavintas iš latinų kalbos proletariato vardas; jis reiš¬
kia sluogsnį žmonių beeUditį, paliktųjų be jokios turtų da¬
lies, žmonių, kurių visas turtas arba savastis buvo proles,
t. y. kūdikiai. Ryme, anot Cicerono, j)roletarii buvę va¬
dinami žemesniojo sluogsnio piliečiai .(cives), kurie valsti¬
jai tarnaudavę ne turtais, o tik vaikais—^n-o/es. Praėju-

siuoju amžių tas žodis vėl sugrįžo į visuomenės mokslo
žodyną ir reiškia žmones nieko neturinčius, o gyvenančius
savo rankų darbu ar pelnu.

Tame atžvilgyje | socitilinę problėmą butu galima
žiūrėti kaip j klausimą; kokiais budais ir pramonėmis su¬
stabdyti kaskart einančią didyn plačiosios žmonių mi¬
nios proletarizaciją, atsiradusią dėlei koncentracijos didžių
turtų mažo žmonių skaitliaus rtankose.

Socialinio lilaiisinio jĮuclalininias. —Socialinio klausimo,
imamo pilnoje 'platybėje, objektas yra nesuskaitomi vargai
ir kensinai, kurie spaudžia šių laikų visuomenę, ir prie¬
monės, kurios reikia pritaikinti toins ydoms išgydyti ar
palengvinti.

Siauresnėje ir tankiau vartojamoje prasmėje klausi¬
mas apima darbo žmonių reikalus, kur susitinka darbas ir
kapitalas. Čia šiandien matomi dvi darbo žmonių katego-
riji: žemos ukiiĮ darbininkai ir pramonijos darbininkai.
Abidvi kategoriji turi daug bendrų interesų, bet nemaž
taipogi turi atskirų reikalų, geismų ir vargų. Todėl so¬
cialinis klausimas jau pačia savo prigimtimi yra perskilęs
pusiau: į ayrariškąjį ir pramonijos klausimą.

Paprastai visas platus socialinis klausimas yra dali¬
namas i šiuos smulkesnius klausimus arba dalis:

1. Agrariėhtsis klausimas tyrinėja apsireiškimus ir
priežastis menko žemės pelningumo ir jieško priemonių jų
būvio pagerinimui.

2. Darbininku klausimas, tyrinėjąs priežastis blogo
dabartinio ūkiškojo ir visuomeniškojo būvio samdininkų,
dirbančių pramonijos įstaigose, kasyklose, komunikacijoje,
žemės ukėse ir kitose institucijose, ir jieškąs priemonių
jų padėjimo pagerinimui.

3. Amatninku klatisimas tyrinėja priežastis vis kas¬
kart didesnės proletarizacijos rankpelnių, amatninku ir
priemones jiems pakelti.

4. rirUystės klatisimas tyrinėja esybę ir priežastis
ydų vidutinės ir smulkiosios prekybos ir rūpinas surasti
vaistus jom.s prašalinti.

5. IJoteru klausimas tyrinėja socialinį moterų padė¬
jimą.

G —

II. Generalinės socialiniŲ ligų priežastįs.

Pažinus socialinio klausimo buvimą, reikia atsiklausti,
kokios sunkiausios ligos vargina žmones.

Visuomeniškąsias darbo žmonių ligas iškalbingai ap¬
rašo encyklika „Rerum novarum“, iš kurios galima ištrauk¬
ti šias konkluzijas:

1°. Darbo žmonių klausimas yra urnas, neatidėtinas
(urgens), reikalauja spėrių ir pasekmingų priemonių, o
negalima tenkinties priemonėmis, kurios vos tik ateityje
tegalėtu būti naudingos; paliativų ar kokių raminančių žo¬
lių čia negana. Visuonieniškoji labdarybė ar mielaširdys-
tė Ij’giai kaip ir pavienių savininkų ir samdininku, indi¬
vidualinis vienų su kitais taikinimas, kad ir labai pagir¬
tini darbai, bet jų neužtenka, jie negali įvykdinti urnos
atmainos, kurios santykiai reikalauja.

2®. Liūdnas darbo žmonių būvis, apskritai imant, ne¬
turi būti statomas kaltybėn vicntik pačių darbininkų, ka¬
dangi tankiausiai jie yra patekę vargau ir prispaudiman
be savo kaltės. Iš to išpuola, kad socialinis klausimas nėi'a
vientik doros bei moraliniu Maitsiimi.

3®. Skaudžiame pei’siritime (krizyje), kui’į koirčia
šiandien darbo žmonės, didžią atsakomybės dalį turi pri¬
siimti ant savęs kapitalistai, savininkai, didžturčiai. En¬
cyklika sako: „Susiplaukus turtams į nedidelio bui'io įlan¬
kas, dauguma kenčia vai’gą“. (Divitiarum in exiguo nurae-
ro affluentia, in multitudine inopia. Cfr. enc. „Rerum nov.“
exord. Ir toliau: „Opifices inhumanitati dominorum ef
frenataeųue cupiditati solitarios atųue indefensos tempus tra-
didit“).

4®. Socialinis klausimas turi giliai įleidęs šaknis eko¬
nomijos srityje (in ordine oeconomico) ir išplaukia iš page¬
dusios ekonomiškos tvarkos. Tarp tų pi’iežasčių Leonas
yiTI minėją netikusį turtų padalinimą, nestabdomas lenk¬
tynes arba konkurencijas, darbo ir pirklystės vaisių mo-
nopolizaciją, kraugerę gobą (usura vorax) ir k.

Iš to aišku, kad socialinių ligų reikia .įieškoti trejopoje
visuomenės gyvenimo srityje: reKgiškai-dorišlcoje, ekonomiš¬
koje ir įJolitiškoje.

I —

Pirma mums reikia žinoti, ką reiškia nuolat vartoja¬
mas, o nevisada vienaip suprantamas visuomenės arba pi¬
liečių draugijos vardas.

Sociologai paduoda įvairias to žodžio definicijas, mes
vartosime Antoine’o aptarimą, kurs sako: Piliečiu draugija
arba visuomenė (la socičtd civile, societas civilis, spole-
czehstwo), yra pilnai susiorganizavus (complėte) draugija,
sudėta iš daugelio šeimynų, kurios stengias pasiekti bendrą
žemišką labą (tendunt ad asseąuendum commune bonum
temporale);—arba dar kitaip: ]?ilietiškoji visuomenė yra
sudėta iš tūlo skaitliaus šeimj'nu, kurios po valdžia vyriau¬
sios autoritatės vykdina (realizuoja) sąlygas, padedančias
plėsties fyziškai, protiškai ir doriškai žmonėms bejieškant
galutinio tikslo.

1°. Beligijiniai ir doriškieji socialinio klausimo ele¬
mentai .—

Plačiau tyrinėjant socialinio klausimo priežastis, ne¬
galima paleisti iš akių jo tampraus ry'šio su etika ir dora.
Siu dienų visuomeniškosios ydos yra kilusios iš to, kad į
socialinės ekonomijos ir tautiškojo ūkininkavimo mokslus
įsiveržė klaidingos pamatinės tiesos (principia falsa) apie
atskiros socialinės vienatos pareigas sulig kitų vienatų ir
ištisai visuomenės. Kitais žodžiais sakant, socialinio klau¬
simo pradžia yra kilus iš klaidingos pažvalgos į dorą ir
etiką, iš netikusio supratimo žmogaus teisiiĮ pradžios ir
esybės. Esti klaidinga teorija, luiri nepripažįsta buvimo
prigimtųjų žmogaus teisių ir sako nesant kitų teisių kaip
tik tas, kurias tveria ar nors pripažįsta valstija (status,
panstAvo, rccygapcTBo). Cia-pat priklauso klaidingas mokslas
apie valstiją, apie jos pradžią ir tikslą (origo et finis rei-
publicae)—valstija atsiradus iš liuosoš žmonių su kits kitu
sutarmės, o ne iš Dievo palikimo. Iš to išpuola, kad valsti¬
jos klausyti pareiga paeina ne iš Dievo valios, bet yra tik
pasekmė historiško fakto, priklausančio nuo pačių žmonių
noro.

Žodžiu sakant, vyriausioji priežastis dabartinių socia¬
linių ydų yra nukrypęs nuo krikščioniškojo pamato visuo¬
meniškosios ekonomijos mokslas ir išdygusi iš jo apgau¬
linga pažiūra j žiiiogų, į žmonių draugiją, į žmogaus tei¬
ses ir pareigas, j šeimyną, valstybę ir Bažnyčią.

- s

Liuosybė visose srityse, išimtinas savo labo gaudy¬
mas—vien tik šio žemiškojo gyvenimo rupesnis.

Bet iš laiko pusės, jei ne dėl savo svarbos, pirmąją
priežastį socialinio klausimo iškilimui padarė įvykusi at¬
maina produkcijos srityje.

2®. Ekonominiai elementai .—

Pavienių profesįjinių grupių vargą nemaž padidi¬
no dideli atmaina, įvykusi ištisoje ūkininkavimo srityje per
naujus išradinius.

Pritaikinimas garo ir elektros spėkų, technikos išto¬
bulinimas ir kiti prietaisai padarė didžiausią įtekmę ūkės,
pramonijos ir pirklystės srityse. Tarp kitų dalykų galima
paminėti šie:

a) Atsiskyrimas kapitalisto nuo samdininko arha sepa-
racija kapitalo ir rfrerio.—Įvedimas mašinų ir didelė rolė,
kurią jos atlieka produkcijos padauginime ir darbo pada¬
linime, suteikė galybę kapitalui; mažosios pramonijos įstai¬
gos, buvusios iktol neprigulmingos, liko nusmelktos ar pra¬
rytos stambiųjų pramonės ir komercijos įstaigų. Solida-
riškumas darbo apimtuvių (przesiębiorsUvo, npejiipinTie)
liko pakeistas luomo arba klasės solidariškumu: piniguočiai,
įsitiekę sau mašinas ir darbo įrankius, atsiskyrė nuo sam¬
dininkų, pasilikusių su savo rankų spėkomis. Iščia prasi¬
deda imtynės, auga kontrastas tarp visuomenės klasių, di¬
dinas malkontentų skaitlius.

b) Susikimšimas darbininkų miestuose, kilęs iš tų pa¬
togumų ir palengvinimų, kuriuos suteikia miestas savo įstai¬
gomis ir komunikacija stambiųjų pramonijos įstaigų įsi¬
kūrimui. Žmonės apleidę sodžius veržiasi miestuosna, jieš-
kodami darbo. Ekonomistai pripažįsta, kad pauperizmas
ir socializmas yra stačiai išdygę iš miestų prisikimšimo, o
sodžiaus patuštėjimo.

Tas dalykas priparodomas apsčiais statistikos skait¬
liais, labiau šalyse, kur pramonija yra augštai pakilus,
kaip Francijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Miestų prisikimši-
mas pagimdė kitą svarbų socialinį klausimą, būtent darbi¬
ninkų gyvenimų klausimą. Pavyzdžiui priparodyta, kad
Paryžiuje pirm keliolikos metų butą 27,385 gyvenimai arba
5770, kur visa šeimyna talpinos viename kambaryje, 77o
buvę visai be gyvenimų, savo pareituves turėję ant laiptų

— 9 —

į ar koridoriuose; tik 659 šeimynos įmanomai buvusios ap¬

rūpintos, nes buvusios globoje seserų, kurios pavargėliais
rūpinas (Petites soeurs dės pauvres). Nenuostabu, jei to¬
kiose sąlygose žmonės įgauna neapykantą tos visuomenės,
kuri toleruoja taip baisų būvį.

c) Viršproduhcija. —Kitą kartą, kol pabrikų produk¬
cija dar nebuvo taip labai įsigalėjus, kiekvienas meistras
dirba savo klientams, savo apygardai ar miestui; dažniau¬
siai jis dirbdavo anttiksliai (na obstalunek) užsisakiusiems,
o savo uždarbį galėjo taikinti ar reguliuoti prie ėmėjų
reikalų. Fabrikantas XX šimtmečio darbuojas ištisos šalies, o
nesykį ir viso pasaulio rinkai. Jis nesusitinka su savo
konsumentais ar vartotojais, nuo kurių jis negauna užsa¬
kymų stačiai, o tik per komercijos tarpininkus. Negalėda¬
mas užmatyti taip plačios turgavietės svyravimų ir reika¬
lavimų, pramonininkas produkuoja apskritai daugiau, nekaip-
galima parduoti. Yra tai viršprodukciia.

Prie tos j)ačios srities liriklauso d) mašinų ir pabri¬
kų įtekmė ir e) darbininko likimo neapdraudimas.

3®. Politiškoji sritis socialinio klausimo .—

Socialinio darbo reikalai yra surišti su politiškąja
valdžia. Jštiesų, visuomeniškieji darbai yra atliekami tam
tikroje politiškoje apsukoje, galinčioje darbo žmogui tiek
pagelbėti tiek užkenkti.

Juridiškai darbininkas šiandien yra be abejo liuosas
ir naudojas lygiomis kitiems teisėmis, bet jis neturi galės,
neįstengia įvykdinti savo individualinių ir socialinių teisių.
Prieš valdžios norą jis neįstengs sutverti draugijos savo
apsigynimui, užlaikyti šventų dienų, atlikti šeimininko,
vyro ir tėvo priedermių ir k. Išpuola atsiklausti, ar yra
įstatų keliu įmanomai apdraustos teisės silpnųjų. Čia tai
ir yra politiškasis socialinio klausimo elementas. Politiška¬
sis klausimas tyrinėja geistinus santykius valdžios su pa¬
valdiniais, socialinis apima sumą santykių pavaldinių su ki-
tas-kitu žemiškojo labo reikaluose.

Iščia abiejų klausimų giminystė.

III. Pradžia ir išsiplėtimas dabartinių socialinių ydų.

Pradžią ir išsiplėtimą socialinių ligų galima trumpai
išreikšti šiame pavidale. Historija; pradėjus nuo didžiųjų

— 10 —

sumišimų XVI amžiaus, yra liudytoja trejopos revoluci-
jos; r e 1 i g i j i n ė s, politiškos, socialinės.
1789 metai ir terorizmas Francijoje buvo tik vienu iš jos
kruvinų apsireiškimų.

Kuomet Liuteris, Kalvinas, Zvinglius ir kili, sukilę
prieš katalikybę ir prisidengę reikalu atlikti neišvengiamą
reformą, šoko prie ardymo darbo, tuomet,sako Naudet’), svietas
regėjo pirmąjį dramos aktą. Vardan puikybės ir Uuosyhės
tikėtinųjų dalykų kratymo bei tyrinėjimo Dievo apreikš¬
toji tiesa liko pavergta žmogaus upui, ir prasidėjo religi-
jinė revolucija.

Voltaire’is ir kiti, praminusieji save XVIII šimtme¬
čio „filosofais“, dar toliau pažengė; jie šoko stačiai prieš
krikščionybę. Pasityčiojimais ir juokais padergę šventus
daiktus, jie parausė pamatus visokios ištikimybės (autori-
tatės). Atėjus visuotino iširimo ir sumišimo dienai, valdžia,
kuri iš|)radžios ir pati buvo pridėjus ranką prie destrukci¬
jos darbo, nuo kurio ir galą gavo, neberado kur atsi¬
spirti.

Buvo tai antrasis dramos veiksmas: padaryta pra¬
džia ])dlitiškosios revolucijos.

Trečiasis aktas musų laikais jmasidėjo. Iš vienos pu¬
sės kapitalizmas, sutvėręs sunkų nebeištveriamą padėjimą,
fatalinės reakcijos keliu pastūmėjo žmones prie anarchi¬
jos; iš antros pusės socializmas atakuoja savastį, šeimyną,
tėvynę ir likusius socialinio rūmo pamatus.

Liuteris sakė nebereikiant senosios katalikj'stės, Vol¬
taire’is šaukė nebereikiant senosios krikščionystės, Marx’o
mokytiniai varo šalin senąją visuomenės tvarką.

Socializmas ilgai darbavos atskiruose kraštuose ir
valstijose, bet pavoju valstijų vyriausybėms jis tapo nuo
laikų atsiradimo „Tarptautinės Darbininkų Sąjungos“, įsi¬
kūrusios 1864 melais daugiausiai Marx’o rupesniu.

Tuomet valstybės atkreipė atidą ir pradėjo šiek-tiek
rupinties ekonominių ir socialinių reformų reikalais.

Tuo pačiu liksiu pakėlė balsą ir Leonas XIII savo
socialinėse ehcyklikose.

') La (I6mocratie et les dėniocrats chrdtiens.

11

Vyriausios e'nonominės mokintuvės. Trįs vyriausios
kifii-kitai priešingos ekonominės mokintuvės stengiasi su¬
rasti ir nurodyti priemones išrišti socialinei problėmai:
liberalistii, socialistų, katalikų: kiekviena iš jų vėl turi
daug šakų ir šakelių.

I. Ekonominio liberalizmo arba ūkiškosios liuosybės teorija.

Ekonominio liberalizmo pakraipos ir vardai. Liberaliz¬
mo obalsis (devizas) yra: pilna individualinė liuosybė eko¬
nomijos sritj'je ir valstijos nesikišimas. Todėl ūkiškojo
liberalizmo vardu reikia suprasti įsigalėjusį ir dabar da
galingą socialinėje valstijų tiesdavoje systėmą, kuri nepri¬
pažįsta žmogaus socialinio paskyrimo, o vyriausią sąlygą
tautos turtų pralobimni stato atskirų žmonių (individų)
liuosybę turtų įgijime.

Liberalizmo pradžia siekia XVIII šimtmečio').

Pačioje liberalistų doktrinoje yra atskirtinos trįs pa¬
kraipos: senasis kraštutinis liberalizmas,
jaunesnysis nuolaidesnis (moderatus liberalis-
mus), o prie tų dviejų galima pridėti katalikiškąjį.

Apie sanąjį liberalizmą. —Liberalizmas yra dar vadi¬
namas individualinio ūkininkavimo systėma, dėlto kad jis
geidžia pilnos ūkininkavimo ir uždarbiavimo liuosybės kiek¬
vienam atskiram žmogui, tartum, neturinčiam jokio ryšio
nei su kitais žmonomis, nei su visuomene.

Liberalinė doktrina yra dar vadinama fyziokratų sys¬
tėma arba fyziokratizmu. Fyziokrato žodis (ęuai?—gamta,
7 .f>d-o;—valdžia) turi reikšti naturališlcą valdymo tvarką,
geriausiai pritinkamą žmonių giminei").

‘) Apie poliliškąji ii’ i’cligijiiiį liberalizni.'t atskirai nokalbėsinie;
jo programas ir postulatai yra supinti su ekonominiu liberalizmu, kurs
čia yra tyrinėjamas (Cnf. Casta - IlosscUi, Pliilosopliia įuoralis, itora
CaUircin Filosofija įuoralnošci, t. IV.).

-) Jam davė pradžia Pranci.škus d o (įuesnay, Liudviko
■XV gydytojas, praminęs tuo vardu savo parašytąjį veikaUv „Pliy.sio-
eratio ou Constitution naturello“...

12 -

Fyziokratų mokslas 3 'ra iie kas kita, tik pritaikinimas
prie ekonominės teorijos pažiūrų politiškojo ir religijinio
liberalizmo, išdygusio iš „17b9 m. principų", t. y. iš
pradžios Didžiosios franeuzų revolucijos. Tuomet pradėta
jieškoti taip vadinamųjų „žmogaus teisių“ socialinių, po¬
litiškųjų ir pilietiškųjų. Pamatine doros tiesa tuomet bu¬
vo tapęs pragarsėjęs Jono - Jokūbo llousseau aforizmas:
žmogus es:js iš prigimimo doras, nieko daugiau nereikią
tik sekti prigimties palinkimus („L’homme essentiellement
bon n’a (lu’a suivre les tendances de la natine“).

Laisvininkų systėma vadinas dar Smitlimihmu nuo
Anglų ekonomisto Adomo Smitli’o, išleidusio 1776 metais
savo garsų veikalą apie tardymą lyrigimties ir priežasčių tau¬
tų turto. („Rccherclies sur la nature et les Cuuses de la
richesse dės Nations“).

Liberalizmo postulatai.

Liuosybė ir valstija. —Liberalistai reikalauja pilnos
liuosybės visoms' ekonominių darbų sritims: žemės
ukiui, vaisbai (pirklystei), promonijai; valstijos interven¬
cija reikalinga vien tik apdraudimui nuo piktvertimų (abu-
SHS) ir prasikaltėlių baudimui; valstijos darbas yra uždrausti
kiek galint įstatais vagystę, jilėšimą, apgaulę ir pabausti
įstatų laužytojus. Todėl laisvininkai bepalieka valstijai 02)-
draudos (securitatis) 2 )roducento arba gamintojo vietą (So¬
cialistas Lassale tyčiomis, bet teisingai paliktąją liberalistų
valstijai rolę praminė panaktinio arba valdies sargo pareiga.
Užtat atskiri žmonės turi pilną veikimo liuosybę sulig
pavirtusio patarle anų laikų aforizmo: leisti žmogui daryti
ūkio reikaluose ką jis nori, o geriausia visuomenės tvarka
atsiras pati).

Panaikintinos organizaeijos. varžančios liberalistų
laisvę.

Neapribotą individų palaidumą ir troškį turto įgijimo,
anot liberalų, varžo toli apribavimai įvairii; socialinių įs-

*) „Laisser fairo, liiisser aller, le mondo va do lui mome“, sa¬
ko, tokį patarimą davęs .Paryžiaus pirklys ministrams, geidusioms pa-
-dauginti karaliaus turtą. To patarimo prasmė yra: „sinito qucmquo in
ro oGcoiiomiča facerė qirod vult, et ultro orietur opiimus ordo mundi“.

taigų: ceclių, sąjungų, biržų ir k., kurios reikia panaikinti;
Valstijos, priėmusios liberalizmo teoriją, taip ir padare*
panaikino amatninkų cechus, komercijos biržas, pagaliaus
uždraudė organizacijas, įsteigtas pačių darbo žmonių labui.

Stambiausius liberalizmo reikaiarimus galima šiaip
trumpai sutraukti:

a) Asmeninė visų vienatų (individų) liuosybė. Todėl
yra panaikintini servitutai, kaip feodolinių santykių lieka¬
na, ir baudžiava arba asmens pavergimas; teisė laisvo
persidanginimo ir apsigyvenimo kur tinkant dėl geresnio
uždarbio yra sugrąžintina. Lygtuvių liuosybė, t, y. leisti
kiekvienam žmogui be skirtumo lyties, amžiaus ar luomo
išnuomoti kitam savo kūno ar sielos spėkas, padarius kuo¬
są sutartį su samdytoju.

b) Liberalizmo teorija reikalauja liuosybės kilnojamai
ir nekilnojamai savasčiai (proprietas). Čion priklauso: liuo¬
sybė dalyties, pirkties ir parduoti žemės turtus; liuosybė
testamentus daryti ir skolas, žemės praskolinti (hypoteko-
mis apsunkinti); panaikinimas įstatų prieš gubą (contra
usuram).

c) Industrijos arba apvartos laisvė apima luosybę
vesti amatus, pramone versties, varyti by kokią profesi¬
ją, kaip tinkant ir kaip įmanant, jokiems įstatams nevaržant.
Pirklystei padaryti liuosą kelią, o visus muitus tiek pro¬
teguojančius tiek draudžiančius užginti.

Liberalizmas jVe^iAa.—Kraštutinis liberalizmas nesiten¬
kina vienatos paliuosavimu nuo valstybinių ir socialinių ap-
ribavimų uždarbio ir apvartos, ar pramonės dalykuose. Jis
skelbia toje pačioje srityje žmogaus liuosybę nuo doros tr eti-
Jcos, o paeinančiųjų nuo Dievo teisių tam uždarbio veiks¬
mui regulioti jisai nepripažįsta.

Yra daug liberalinio programo punktų, kaip antai:
konstitucionalizmas politikoje, religijoje—indilferentizmas
visuomenės ir valdžios dėl įvairių tikybų—alibera Bedė¬
sią in Statu libero“, išskyrus katalikų Bažnyčią, kurią
reikią varžyti] čiapat priklauso atskyrimas Bažnyčios ir
valstijos, įvedimas civilinių šliubų, mokyklų subordinacija
valstijai ir k. Visi tie reikalavimai išteka iš to paties li¬
beralizmo principo: „paliuosuoti žmoniją iš po Dievo vai-

— u —

džios ir tvarkos ir skelbti autoiiomijfj tiek pavienio žmo¬
gaus, tiek visuomenės“^).

Naujasis liberalizmas.

Nuo klasiškojo senojo liberalizmo yra atskirtina jau¬
noji laisvininkų karta, kuri yra nuolaidesnė (liberalismits
moderatus) ir prasiplatinus musų laikais. Jaunasis libera¬
lizmas tartum mažiau teturi saunorybės arba egoizmo, mė¬
gina šelpti darbo žmonių reikalus, o krikščioniškąją reli¬
giją stato savo mokslo pamatan; pripažįsta etikos ir mo¬
ralinių tiesų reikalą ekonomijos srityje, let tik tiek, kiek
los tiesos yra ^pažįstamos prigimtam protui, viršprigimlini
apreiškimą visai atmeta-, todėl ta liberalistų etika yra bergž¬
džia ir nevaisinga. Jie patįs dalinasi į dvi dideli grupi:
vieni visai atmeta valstijos intervenciją ekonomijos ir vi¬
suomenės gyvenime, antrieji tą intervenciją pilnai pripa¬
žįsta valstijai.

Katalikų liberalistų pažiūros..

Buvo ir yra katalikų, kurie mano reikiant nusileisti
prieš liberalistus ir taikinties kiek galint prie jų doktrinos.
Katalikai liberalistai pripažįsta pilnas teises krikščioniško¬
sios doros mokslui ekonomijos srityje. Tuo tikslu jie rei¬
kalauja, kad išnyktų žmogaus darbo išnaudojimas, kabiausiai
vaikų ir moterų, nes tai priešinga krikščioniškajai meilei-,
reikalauja nedėldienių ir švenčiti užlaikymo, panaikinimo
įvedimų, kurie graso ar daro pavojų darbo žmonių dorai
ir t. t. — Nepripažįsta profesijinių organizacijų atski¬
roms ūkininkavimo šakoms, valstijai nepripažįsta kitų teisių
tik apsaugojimo ir draudimo nuo nuoskaudų (abusus). Įvairus
prasikaltimai ir nuoskaudos yra naikintini ne valstybinėmis,
priemonėmis, bet platinimu krikščioniškojo doros mokslo
tiek tarp turtingųjų, tiek tarp samdininkų, beturčių. Kata¬
likiškojo liberalizmo pasekėjai augštai stato labdarybės vei¬
kimą ir patįs žymiai jam padeda.

Vyriausiu atstovu to liberalizmo kitą kartą buvo kun;
Lame’nnais (-fl854). Jis savo raštuose reikalavo vi-

') Stock!-. Staatslox.

— 15 —

siško atskyrimo Bažnyčios nuo Valstijos, neapribotos liuo-
sybės sjjžinės, kulto, spaudos, draugavimus. Stambiąsias
tos doktrinos klaidas popiežiai savo laiku atmetė ir pas¬
merkė.

Klasiškojo liberalizmo pasekėjai stengias savo teoriją
paremti trejopu pamatu: ekonomijos, laisvės ir prigimties
teisėmis.

1 . Ekonominio lyrincipo arba immato (ardijmas.—Ko
reiškia ekonomijos jmneipas ?—Tuo žodžiu reikia suprasti
politiškosios ekonomijos aksioma: žmogus stengias įgauti
kiek gulėdamas daugiau turkį kiek galint mažesnio dar¬
bo kaina, kitaip sakant: mažai tedirbti ir daug pelnyti. Ta
aksioma jra teisinga; jos teisingumą priparodo prityrimo fak¬
tas, yrą tai vadinamas psychologiškas truismas (toki aiš¬
ki tiesa, kurią gali tik naiviškas žmogus prirodinėti). Bet
reikia atsiklausti, ar tas saunoris „principas“ tikrai turė¬
tu tapti pamatine tiesa tikrojo politiškosios ekonomijos
mokslo.

Ta aksioma turi apgaulingą kilmę, neatsako regimiems
faktams, yra priešinga žmogaus išaugštinimui.

1) Aksiomos atsiradimas liberalistų prasmėje yra klai¬
dingas, dėlto kad jie savo mokslui priparodyti ima socialinį
žmogų ir visuomenę ne tokius, kokie jie yra savo prigim¬
toje apsukoje, bet atitraukia, atplėšia juos nuo tos apsukos.
Anot Antoine’o, ekonomistai laisvininkai patįs sutvėrė sau
typišką ekonomijos individą, t. y. padarė kažkokį nusi¬
blaškiusį nuo kitų, įzoliuotą žmogų, kurį tartum deginto
degina geiduliai turtų, lobių ir lėbavimo. Padarytasai li¬
beralistų žmogaus typas turi visas teises, o neturi jokių
priedermių savo artimiems. Nenuostabu, jei toks darytinis
žmogus, patekęs į visuomenės tarpą, prie jos negalės pri¬
tikti, neįneš santaikos ir ramybės.

2 ) Minėtojo ekonomijos inūncipo nepatvirtina regi¬
mieji gyvenimo faktai. Jei asmeniniai saunoriai interesai
butu vienatinis ekonominio žmogaus veikimo motivas, jei
žmogus visada ir visur jieškotu tik įsiplakti į turtus, tada
reiktu sutikti, kad toks komo oeconomicus turėtu veikti tik
tuomet, kada jaustu tikrą veikimo reikalą; atsilikus reikalui,
nusiramintu ir geismas, išnyktu causa movens. Bet kasdie-

— 1(3 —

ninė observacija prieštarauja tam tariamam ekonomijos pa¬
matiniam įstatui. Matome daugelį piniguočių, didžturčiu.,
tikrų finansų karalių, aprūpintų begaliniais turtais, kurių
milionai pilnai patenkina kasdieninius reikalus, tečiau re¬
gime tuos žmones esant tankiausiai kuoveikliausius, kuo-
darbščiausius turtų dauginimui, tartum tame atžvilgyje jie
butu nepasotinami. Todėl čia reikia pripažinti ir kitas ra¬
ginančias ir krutinančias priežastis: ambiciją, pavydėjimą,
neapykantą. Todėl yra ir kitų ekonominių moiivų, o ne
pats tik reikalas sau turtų įgyti.

3) Anot liberalistų žmogus tai sutvėrimas pasilinks¬
minimo ir lėbavimo, gyvenąs tik tam, kad dirbtu ir val¬
gytu, produkuotu ir konsumuotu. Tokiam žmogystė.s pavida¬
lui maž belieka žmogiškumo; jam lieka vien tas kas žmogų la¬
biau daro artimą gyvuliui: materialinio gyvenimo reikalai.
Toks supratimas yra priešingas žmogaus išaugštinimui (dig-
nitati humanae).

Be abejonės, žmogus turi materialinius gyvenimo rei¬
kalus, bet jisai turi lygiai reik<alus protiškus, doriškus ir
religijinius.

Liuosybės principo tardymas.

Liberalizmas ir Uuosybė .—Liberalistai liucsybę daro
visai autonomine galybe, kuri pati tveria sau teises ir pa¬
reigas.

Kas tai yra liuosybė?

Tikroji moralinė liuosybė reiškia galėjimą veikti pri¬
tinkamai protui ir pildyti savo teises be kliūčių. Iš čia
toks išvedimas: kiekvienas veiksmas ar aktas, priešingas
protui ar tiesai, nesutinkąs su dora, neturi vietos morali¬
nės liuosybės ribose, pereina į sritį palaidumo ir betvarkės.
Juk negalima išmintjngai tarti anarchistą turint doriškąją
teisę, paleidus bombą ar dynamitą, nužudyti buržujų ar
piniguočių. Ekonominiame atžvilgyje liberalizmo teorija
yra pavojinga silpniesiems žmonėms; stambusis kapitalas
turi būtinai praryti smulkiuosius turtus ir pragaišinti vi¬
durinį luomą, negalinčius stoti į lenktynes su stambiaisiais.
Dėlko? Ekonominių vienatų konkurencijoje ima viršų ne

17

tiek gabuinus ir vikrumas konkurento, kiek greičiau jo
kapitalo (li(l 3 'bė. Negalima vilties doros socialinės pasek¬
mės liuosai konkurencijai ton, kur į lenktynes stoja betur¬
tis prieš turtingi}, silpnutis prieš tvirtą, menkas prieš ga¬
lingą. Turtingesny.sis, sakjsime, |lirkl 3 ^s gali ne-sykį pigia':
.supirkti tavoms (prekes), gali juos brangiau ir patogiau
parduoti, gali palaukti, pailginti pirkikams apsimokė|iii;i-
icrniimis etc. Silpnasis to neįstengs. . Pramonininkas gali
Įtiekęs pritaikinti geresnius techniškus išradinius, lengviau
pakelti ir iškęsti persiritimą (krizį) etc.

A'e/t/f/tts turtą padalinimas. —Netiesa, buk viešpatau¬
jant ekonominei liuosybei įvyktu teisingtis turtų padalini¬
mas, tartum kiekvien:is gautu tiek, kiek bus užsipelnęs sa¬
vo darbšiuniu, gabumu, atida. Negali būti turtiĮ kgybė.s
jaii nors dėlto, kad kiekvienam leidžiama liuosai ne tik
turėti ir valdyti, bet ir testamentus ir kitus liuesus kon¬
traktus daryti. Iš to išjtuola, kad kai-kurie įgt'tu didelius tur
tus be vargo, be jokio darbo, neskaitant negut paliktųjų
turtiĮ priėmimo darbo; o kartą įgavęs kapitalą, žmogus jau
daugitia savo turtą ne pats savo darbu ar gabumu, bet ki¬
tų žmonių darbais ir pinigais.

3. Libcralimo doktrina nesutinka su prigimties ir
religijos tiesomis.

Liberalizmo mokintuvės teorija didina žmogaus saiino-
rūmą, aiba egoizmą. Kultūros pažangą (progresą) laisvininkai
mato žmogaus egoizmo paliuosavime nuo viso to. kas jį
varžo. Krikščionystė taip-pat geidžia kultūros pažangos,
bet sykiu ji reikalauja, kad žmogus valdytu ir ramintu
savo gobšumą ir godulį; krikšėioinstė ne tik nedraudžia
žmogui Jieškoti turtų pralobimo, bet da jį ragina jiaveikti
gamtą ir išnaudoti sau jos SĮiėkas, geisdama jiagerinti vi¬
suomenės pasiturėjimą ir pakvlėli materialinę kultūrą, bet
vienkart krikščioniškasis mokslas sako negalint tų darbiĮ
atlikti pačiu egoizmo palaidumu; gobėjimas ir turtų godu¬
lys yra žmogui prigimti nedori palinkimai, todėl labai jia-
voju jiastatyti juos pamatau ekonominės kulnuos pakėlimui.

Lygiai nekrik-ščioniška yra iiberalistų pažvalga į žmo¬
gaus prigimtuosius gabumus (dotes iiaturales). Teorija Jo¬
no Jokūbo liousseau ir jo pasekėjų yra i>riešinga mokslui

— 18 —

d e peccati originalis seriuelis; ji nesutinka su
regimais faktais visų dienų gyvenimo. Teisingas žmogaus
prigimtųjų gabumų supratimas yra viduryje tarp Rousseau’o
optimizmo ir Liuterio pesimizmo.

Kitos etiškosios ir juridiškai-filosofiškos klaidos paaiš¬
kės kratinėjant krikščioniškosios mokiutuvės mokslą.

H. Socialistų mokintuvė').

1 .

Sociali-mo snimdhmis, įvohits vardai ir iKividuIai.

KovmnizmaSi anarchizmas, nihiUzmas, socializmas.

Komumizmas. —Komunizmas turi ])latesnę prasmę kai])
socializmas. Plačiausioje prasmėje komunizmu vadinama
jeibkoki systėma, norinti įvykdinti turtii bendrybę (com-
munitas bonorum), arba bendrą visuomenės ūkį. Toks ko¬
munizmas jau buvo žinomas senovėje; Platono raštuose
yra sumanymas tokiam valstijos sutvarkymui, kuriame vi¬
si turtai butu visiems bendri. Vėliau jis a|)3ireiškė pavi¬
dale taip vadinamųjų valstybinių romanii; jų pavyzdžiu
yTa: „De nova insula Utopia“, Tomo Moraus.

Pusiau devyniolikto amžiaus buvo žinomas negativiš-
Icasis komunizmas; jis tenkinos geismu panaikinti [irivati.š-
kąją savastį: visi turtai turi būti i)i’ieinami ir tarnauti var¬
tojimui visų visuomenės sąnarių; klausimu, kam darbas
ilirbti, jis nesirūpino. įjiandien ta teorija nebeturi pasekė¬
jų. Jo vietą pakeitė kitas: pozitiviškasis komunizmas, kurs
visus materialinius turtus geidžia pavesti valsčių bendri¬
joms, kad valsčiaus bendrija, tapusi tikra turtų savininke,
valdytu juos ir dalytu.

') Litcratanc C a c li r e i », Uer Soz'ftli.smus; lenkiukas
Oziel Clirzcšr.ijan.": A u t o i n c, Kurs ekonomii ?|)Olecznoj; B i o-
d e r I a c k, K\vcsi\’a spoieczna;'!! n n o a n. fiicvcb Kiuicuk i. n coiįin.ir.mjii
uonpocį: Caujepii. Miipuaii uopi>ua cl coukuuomomt*.

19 —

Ta pozitivišk'rtjo koiiiunizmo išvaizda gali turėti du
pavidalu: kraštutinio ir vidutinio ar nuolaidesnio komuniz¬
mo.

a) Krašliilinis 2iozilivišlc((si!i komunizmis nori atiduo¬
ti valsčiui (Gemcindc, gmina, odininia, la commuiiej visu:s
turtus be išimties, o lygiai įvesti bendrą turtą produka¬
vimą arba išdirbimą, pagaminimą ir bendrą jų vartojimą
(bendros valgyklos, gulyklos, lazaretai ir k.). Ta systėma
yra buvus idealu scnalaikių komunistu ir kaikurių religi-
jinių sektų.

b) Vidutin/isis (arba nuolaidusis, mitUjiiotas) komuniz¬
mas turi (la mažesnius reikalavimus; jis geidžia panaikin¬
ti ju'ivatiškąją savastį (uacTiian cobcTueiinocTb, vlasnošč
pryvvatna) pačių tik produkcijos arba išdarbės priemoniti
ir atiduoti juos valsčiams arba bendrijai, o reikalinguosius
vartojimui daiktus (iipegMeTi.! no'rped.ienin) palikti priva-
tiška savastimi atskirų žmoiiiiĮ. (Tame daikte kaikurie mato
žymiausį skirtumą komunistų nuo socialistų, tuo vardu vadin¬
dami tą turėjimo išvaizdą (forma iiossidendi), kuri nori
padaryti bendrais jtačius tik darbo priemonius arba įran¬
kius, o darbo vaisius palieka atskiriems žmonėms savas-
tinj.

Kad išvengus neaiškumo, reikia paaiškinti varioja-
mieji terminai: produkcijos arba išdarbės priemoniai ir var¬
tojamieji diilykai.

Išdarbės arba. produkcijos ■priemoniai (Produktion.s
iniitcl, cpegCTita n.iii opygin npoiisiiogcrua, šrodki wyt\varza-
nia) yra tie turtai, iš kurių yra dirbami vartojamieji daiktai ar¬
ba kurie jų išdirbimui ir pagaminimui tarnauja; čion priklau¬
so: žemė, laukai, miškai, kasyklos, fabrikai, mašinos, varsto¬
tai, komunikacijos jtriemoniai, įvairiĮsžaliadaikčiai (siiro\viec.
CHpr.e, Rolistoffe) ir k.

JReikalinęieji arba varloįamieji daiklai. (Komsumgtiter.
itpegsieTH noTped.reiiiii, przedmioty zapotrzebo\vania) yra
tie turtai, kurie tiesiai tarnauja kokio reikalo patenkini¬
mui: yalgi.s, drabužis, gyvenimas ir kiti.

Šiandien turi pasekėjus tik vidutinysis ar nuolaidusi.s
komunizmas, apie kurį vėliau bus kalbama.

Jis vėl dalinasi į dvi, nesutinkanti viena su kita gru-
pi: anarchizmo ir socializmo; jiems artimas nihilizmas.

- 20 —

1. Anarchizmas.

Anarchizmas (arba anarchiškasis komunizmas), nopri-
pažindamas vaJstyhhiės raidžios reikalo (uoookoaumocti. ro-
fy,vai)CTBeiiiioii r..iacTu) lisuomenės tcarkai, visus išdarhės
priemonius, esančius ribose kokio valsčiaus (connnunilas.
Išmina, oomuna) ar p)riklausančius kokiai profesijai, nori
atiduoti tam valsčiui arba profesijai. Tie valsčiai ar bcml-
rijos yra nepriguliningi nuo kitskito, o lygiai nepriklau-so
nuo jokios ceniralinės valdžios. Vienatinis socialinis rj'šys
yra liuosos piliečių sutarmės.

Tvarka laikysis pati savim, ji įvyks evolucijos kelių,
kuomet pranykus dabartiiiiems luomams ir prievartai, žmo¬
nės taps tobulesni ir įgaus didį solidariškumo jausmą.
Anarchistai, priešingai socialistams, niekina taip vadina¬
mus politiškuosius priemonius. dalyvavimą rinkimuose, par¬
lementuose ir k., jų vieton vartoja prievartos įrankius: dy-
namitą, bombas, žudynes, nes mano tik tokiuo budu galim
paskubinti dabartinės netikusios tvarkos iširimą ir greičiau
ivykdinti naują.

Dėl nebuvimo jokios centralinės tvarkos ta teorija
vadinama anarchizmu.

Tikruoju anarchistų partijos įsteigėju buvo rusas Ba-
kunin’as (miręs 1876 m.). Bakunino anarchizmas reikalau¬
ja dviejų daiktų: 1) sutraukyki visus šių laikų vakstijo^
pančius ir varžančias asmenį foiimis, ir 2) padaiąyli naiijį
visuomenės sutvarkymą, sudėtą iš .sąjungos liuosų autono¬
miškų valsčių ir iš ukiškiijų ar pramoninių darbo žmonių
bendrijų. Tai gali įvykti revolucijos keliu. Tar|) kitų ru¬
sų anarchistij paminėtinas kunigaikštis Krapotkin'as, pa¬
garsėjęs gale praėjusiojo šimtmečio sa\o dailiai rašytais
veikalais, patilpusiais įvairiuose užribiniuose laikraščiuose.

2. Nihilizmas.

Grymai rusiška anarchizmo išvaizda yra nihilizmas,
atsiradęs pusiau XIX amžiaus, ne tiek teoretiška doktri¬
na, kiek greičiau praktiškas obalsis revolticionierių, kovo¬
jusių dėl ^naikinimo carato absolutizmo, prieš religiją ii
.senąją socialinę tvarką.

— 21 —

Nihilizmas praskynė taką socializmui ir demokratiza¬
cijai inteligentijos.

Nihilistams yra artimi praMšIdeji anarchisląi, ku¬
riems nerupi teorija, o vien tik ardymas valstybinės tvar¬
kos ir visokios valdžios. Obalsis: n i Dieu, n i maitre
(nei Dievo nereikia nei pono). Tai darbas labai karštų
galvelių.

2. Sodedizmas (arha sodalistiškasis komunizmas) gei¬
džia visus produkcijos turtus pavesti visuomenės savasčiai,
idant visuomenė rūpintus .sutvarkymu tiek pačios produk¬
cijos, tiek jos išdirbinių padalinimu.

Socialdemokratai. —Kad augi nau jalai k ia i socialistai,
daugiausiai ]\Iarkso teorijos išpažintojai, stengias tą nau¬
ja visuomenės oigunizaciją įvykdinti demokratiškuojid) hadu,
todėl jie yra vadinami visuomeniškaisiais arba sceialiuiais
demokraluis, o jų systėina—socialdemokratija (Socialdenio-
eratie). Todėl socialdemokratijai galima duoti tokį aptari¬
mą (definiciją): yra tai ekonominė sy.stėma, turhiti tikslą
įvykdinti bendrą .socialinę savastį visų darbo priemonių,
sutvarkyti išdarkę (iirodukciją) ir išdalyti ekonominius tur¬
tus, tarpininkaujant demokratiškai valstijai (C a titre i n, so-
cialismus).

Vahti/hinis socializmas.—Hiio demokratiškojo socia¬
lizmo (socialdemokratijos) yra atskirtinas valstijUnis (socya-
lizm pah.si\vo\vy, |•ocy;^apcTBennlIi^ conia.^lI3.M^). Tuo var¬
du yra žinoma systėina, kuri reikalauja, kad produkcijos
priemoniai, esantieji kokios valstijos ribose, butu atiduoti
' tai valstijai, atskiroms valstijoms pasiliekant neprigulmin-

goms nuo kita-kitos kaip ir dabar.

Jfjrariškasis socializmas .—Agrariškieji socialistai ga¬
li būti priskaityti prie vadinamųjų partikularinių socialis¬
tų, norinčių ne visus išdarbės priemonius padaryti bendra
visuomenės savastimi, o tik tūlą jų kategoriją, labiau tuos

') Dcmolcratiia reiikia liaudies valdži.n (i(:ii>o.ioMacricl, t. y. lekia,
valstybinio valdymo svsiėmą. |irie kurios teisė įstatymus leisti, vaistuos
turtais rėdytios ir valdyti visą kraJią yra pai-iu žmonių raukose; žmo¬
nes atlieka valdyme darlią per savo atstovus, rėnkamuš visuotinu, sta¬
čiu, lygiu ir slajitu balsavimu l-riiikioji žmonių vyriausybė atsako
] prieš juos už visus savo veiksmus, o iškilus kokiems piktvirėiams (abu-

1 sus) — prieš prisiekusiųjų teismą, lygu visiems piliečiams.

I Dcmol;raliSlcas — ‘išeinąs jš darbo žmonių sluogsnių, sulinkus su

; JŲ politiškais ir ūkiškai-socialiniais interesais.

— 22 —

!

I

I

įraiikUis ar priemoiiius, kurie, patekę bendrijai ar valsti- |

jai, galėtu būti naudingiau apversti prieš stambiosios pro
dukcijos įsigalėjimą.—Agrariškieji socialistai norėtu pada- .

ryti kolektiviška savastimi tik vieną žentę. Tuo tikslu rei- ,

kia panaikinti žemės renta*), žemės atiduoti žmonėms, ka¬
pitalus ir kitus turtus palikus pavieniems savininkams kaip
buvus-).

3. Dabartinis socializmas.

Vyriausias dabartinio socializmo įsteigėjas yra Karo¬
lis Marksas, gimęs Trevire ISIS m., miręs Londone 1883.
Markso tėvai žydai, priėmę protestantizmą kartu su vai¬
kais 1824 m. Baigęs Trevire (Trier) gymnaziją, sunūs lan¬
kė Bonn'o ir Berlino universiiates, kur klausė tiesos ir
filosofijos. Vedęs žmoną, gyveno įvairiuose miestuose. Pa-
rižiuje suvedė pažintį su Fridriku Engelsu ir drauge su
juo 1847 m. apskelbė „Komunistų partijos manifestą“ (liet
išleistas 1904 m. vardu „Komunistų manifestas“ Londone).
Prašalintas iš Francijos, Marksas buvo apsigyvenęs Bruk-
selyje, vėliau Kolonijoje (Koln); išvytas iš Vokietijos galop
nutūpė Londone, kame ir pateko iki mirčiai.

1867 m. pasirodė pirmasis tomas pragarsėjusio \ei-
kalo „Kapitalas“. Antrąją ir trečiąją „Kapitalo“ dalį iš¬
leido Engels’fis iš likusiųjįt draugo raštų, jau Jlarksui
mirus.

Žemčs renta (iio^cmcmM itui peiiiaj yrii pcliias, kurį 2cmės valdy¬
tojas gauna už žcničs savasiies teisę.

•j Keikia atskirti būdvardžiai sovialims ir sočiai{sliška.<. Socia¬
lines reformos .Nnliniiiku g:ali būti ir tas, kurs kovoja prieš socialistiii-
kas pastangas .

Laiko stoka neleidžia apsvarstyti snuilkcsninjii nanjalaikio soci¬
alizmo saku ir pakraipų, veikiančiu įvairiose dalyse ir turinčiu įvairias
pavardes, kaip antai: r'e f o r m i s t a* i, p o s i b i 1 i s t a i, n c p r i g u 1-
m i n g i e j i socialistai Francijojc; jie visi priklauso prie nuolaidcs-
niujii arba moderuoiuju socialistų; neprigulmingieji turi garsų vadfį parle¬
mento atstovu Jaurčš\[. Neprigulmingoji socialistų grupė’ (socialistc.s
indėpendaiit.s) sudėta yra is socialistų įvairių pakraipų. Yokiciįjoje yra
dar k o n s e r v a t i v i s k a s i s, e v a n g c l 'i n i s ir 'k a t c d r a 1 i n i s
socializmas. Evaiigelinis atsiradęs buvo kaip partija moiiarclii^koji ir
kriksčioni>kai - socialinė, įsteigta rupesniu pastoriaus Stdckcr’io, aiilise-
miių vadovo, ant pamato' protestantizmo ortodoksijos. {Jii pakraipų ap~
ras^’mą galima rasti pas Aiiloine'a, Catlircin’ą ir k.)

— 23 ■ -

1864 metais jo rupesniu liko įsteigta Londone „Tarp-
tautiškoji darbininkų sąjungą“. Vėlybesniais metais bejvy-
ko tik tarptautiški atskirų profesijų kongresai, gavusieji
va rdų inlernadonulų.

Tokiuo budu šiolaikio socializmo jn-adžia galima va¬
dinti 1847 motus, kuomet tapo apgarsintas minėtasai „Ko¬
munistų manifestas“. Tame rašte yra ])atilpusios visos pa¬
matinės tiesos dabartinės socialdemokratijos, jos reikala¬
vimų programas ir taktika, kurios reikia laikyties žengiant
prie tikslo.

Tarp kitų socialistų vadų yra paminėtini: Ferdinan¬
das Lassale, įsteigęs „Universalinę darbiniiikų sąjungjj“
Vokietijoje ir užmuštas dilelyje 1864 m.; Liebkuecht, bu¬
vęs pastaruoju laiku redaktorius vokiškojo socialdemokratų
laikraščio „Yortvai ts“ ir miręs 1900 m.; Prūsų par¬

lemento atstovas, o dabar ir Vokiečiu. Keiclistag’o atstovas,
geras oratorius, turįs didelę įtekinę partijoje; yra parašęs
žinomų veikalų, tarp kitų apie moterų klausimą („Die
Frau“); Francijoje minėtasis augščiaus Jauri'S', Vokietijoj
yra pragarsėjęs kaipo Markso teorijos priešininkas, bet vis¬
gi .socialdemokratas Bcmšlein’as, žydas, sutvėręs savą at¬
skirą pasekėjų partiją.

Įvairios socializmo pakraipos viena nuo kitos skirias
taktika arba reikalavimų laipsniais, bet vyriausieji pro-
graino punktai visų sutinka.

Nejsileidžiant į smulkmenas, tečiau negalima aplenk¬
ti dvi pamatini tiesi tariamojo moksliškojo socializmo,
būtent: 1. Historiškasis materializmas ir 2. Verties teorija.

Tais savo mokslo pamatais socialistai mėgsta didžiuo-
ties.

1. Materialistiškasis historijos su.oratimas.

Ypatinga teorija aiškinti historijos faktams ir atsiti¬
kimams yra išrasta Karolio ^larkso ir Engelso; ji gavo
vardą materialistiškojo historijos supratimo arba hislo-
riškojo materializmo^).

MaTepia.incrii'iccKOC nouininiiio ucTopiii, niaiervalislycziic j ojiuo-
wauie dzicjoNV, iMatcrialistiscIic b'oscliiclilsaul’lassun^^

11 istoriškojo materializmo teorija galima trumpai su¬
traukti į šiuos keturis punktus:

1. Nėra jokio dvasios ir materijos dualizmo, o yra
tik materija. Apart materijos ir žmogaus niekas daugiau
neegzistuoja; augštosios esybės yra išsvajotos musų reli-
gijinės fantazijos ir yra tik fantastišku atspindžiu visos
mušti ėsybės. Ne materija yra dvasios darbas, bet antraip:
dvasia yra materijos produktas.

2. Tie materijos gaivalai (elementai) yra nepaliauna¬
mame krutėjime; per krutrjimą atsiranda naujos substan¬
cijos keliu gaišimo ir susijungimo gaivalų; pavyzdžiui: su¬
puvęs miežio grūdas žemėje išdunda naujus grūdus (Ta te¬
orija priklauso vokiečių galvočiui Hegeriui). Tas evoluci-
jos darbas turįs tą ypatybę, kad esąs iiirineivis arba pro-
gresiviškas, t. y. vis tveriąs naujas tobulesnes formas, o
niekada negrįžtąs atgal.

Ne vien kiti daiktai bet lygiai ir žmonių veislė yra
nepaliaunamoje evolucijoje prie vis kaskart geresni ii išvaizdų.
Kaip pagal Darvino evolucijinės teorijos per prigimtivjj pri-
skyrį (selectio naturalis', ecreCTiieiinuit nogdopt) ir per ko¬
vą dėl gyvasties (luctamen vitae, dopuoa aa cvutecTuoua-
tiic, tvalka o byl) žmogus nuo žemųjų formų išpalengvo
yra patekęs ant dabartinio laipsnio, l}'gpat ir žmonijos,
visų žmoniiĮ .santykiai, jų dvasinė ir materialinė kultūra
žengia nuolat pirmyn per evolttciją, kuri yra atliekama
stačiai iš fyziškojo reikalo (tiecessitaie physica) ir todėl ne¬
gali sustoti. O kad, Markso ntioinone, komunistiškoji ar
socialistiškoji visuomenės tvarka yra tobulesnė, kaip dab.ir-
tinė kapitalistiškoji, todėl ta pačia n c c e s s i t a t e p lt y s i c a
socializmas turės išsiplėsti ir pakeisti dabartinę netikusią
socialinę išvaizdą, kapitalistiškąją.

3. TŽmonijos ratas sukas ant medegiškų jų reikaltį ašies,
o c aus a mo v en s—judinančioji priežastis yra produk¬
cijos sąlygos. Todėl nei politiškoje, nei visuomeniškoje, nei
doriškoje, nei juridiškoje, nei religijinėje srityje nėra jo¬
kių amžinų prasnių (idėjų), neatinainomų pamatinių tiesti;
jos tegali egzistuoti tik matematikos moksle. Kitur, mai-
nanties produkcijos būdui ir sąlygoms materialiniiĮ turtų
srityje, sykiu keičias ir, visas pavidalas politiškojo, socia¬
linio, teisiškojo, doriškojo ir religijinio gyveiiymo. Dabartinė

— 25 —

produk-cijos forma reikalauja valstijos ir religijos, todėl randas
reikalas mokyti atsakomus mokslus apie valstybę, įstaty¬
mus, religija ir llažnyčią. Esti atskiros visuomenės klasės,
yra tų klasių kova.

Religija yra tik menkiems žmonėms, galingieji ir tur¬
tingieji jos nereikalauja; su|)rasdami tikrąja laimę žmogaus
ant žemės, jie nejaučia reikalo vilti save ir apgaulioti bu-
sinčių daiktų iluzijomis. Bet tie patįs turtin;ieji gcidž.ia
jtalikti religiją prastiems žmonėms, kad vildamies dangiš¬
kųjų daiktų jie lengviau pakeltu žemės vargų naštą ir
jungą vie.špataujančiojo sluogsnio.

Faktiškaisiais priparodymais teori jos autoriai nesirūpina,
tik tvirtina, kad klasėms pragaišus išnyks klasinė kova.

4. Evolucija įvyksta ne liek ramybės keliu, kiek grei¬
čiau per klasių kova, revolucijos keliu.

Kaij) Mariaus ant savo historiškojo materializmo pa¬
mato stalo soc/f(//?/Hrt? Kaip jis pri|»arodinėja, kad evolucija,
pripažinus teisingumą materialistiškojo liistorijos aiškinimo
teorijos, liesiu keliu veda prie socializmo? Vyriau.sias ar¬
gumentas tai tiesai prirodyti }ra kitas ^larkso išradinys,
t. y. vadinamasis socialistų viršverties mokslas, itareimas
jiaprastuoju ekonomijos mok.slu apie vertybę (arba vertį).

2. Viršverties teorija.

Marksinė verties teorija, paskui liberalistų, tvirtina,
kad nieks kitas nedaro verties, nesuteikia daiktams verty¬
bės, o vientik žmogaus darbas: daiktas tiek teturi verties,
kiek darbo yra padėta jam padarui.

Marksas atskiria dvejopą turtii vertį: vartojamąją
(Gebrauchswert, vvarlošč užytkowa, iioTpe6irre.ii.uaH ųliii-
noc'JT.) ir mainomąją verti (rauschwert, \vartošč zamien-
na, Mliiiouaa ntiiiiocTi.). Vartojamąją \ ertį suteikia daiktams
ar turtams jų naudingumas aprūpinti ar patenkinti žmo¬
gaus reikalams; mainomąją vertį daro išlygos ar santykiai,
dėl kurių tavorai yra vienas į kitą mainomi.

Vartojamąją vertį daro įvairios vartojamųjų daiktii
ypatybės fyziškos, chemiškos, mechaniškos ir kitos, dėl ku¬
nti mes geidžiame daiktą įgyti ir turėti. Tas yiiatybes daik¬
tas gali turėti ar prigimtas arba per žmogaus darbą. Pa-

vyzdžiui kai-kuriij gyvuliu kailis turi iš prigimties lulas
ypatybes (yra minkštas, liaunas, šiltas), dėl kurių jis yra var¬
tojamas avalui. Bet kad tasai kailis tikrai tiktu avalynei, rei¬
kia jis pirma išdirbti. Daiktai yra juo brangesni, turi juo
didesnę vartojamąją vertybę, juo labiau mums yra naudin¬
gi ar reikalingi. Todėl yra dvi priežasti vartojamąjai ver¬
šiai ekonominių turtų: prigimtis ir žmogaus darbas. Yra
tai paprastasis ekonomijos mokslas apie vertybę. Toliau
eina Markso mokslas, tai yra;

Ilarksinė mainomosios verties teorija (Tauscliwert-
theorie, teorya ^vartošči zamiennej).

Mainomoji vertis išteka iš tų santykių, kuriuose jra
tarp savęs įvairus mainomieji daiktai, arba įvairios var¬
tojamosios vertjs. Žinant, kad dvidešimt svarų vilnų gali¬
ma išmainyti į dvi pori batų, aišku, kad abudu tuodu ta¬
vom turi vienokią mainomą vertį, nors vartojamosios ver-
tįs abiejų gali būti įvairios.

Todėl mainaverlimi galima vadinti tavoro ypatybės,
kuriomis i>asimasines kitas ryžias duoti už jas kitą daik¬
tą. Kokio daikto mainavertis yra augštesnė ar žemesnė
sulig vertybės ypatybių, dėl kurių mainomasis daiktas yra
kam ])agedaujainas ir branginamas.

Marksas duoda pavyzdį;

Žinomą kvantum (.r) kviečių galima iškeisti į žino¬
mą kvaiitum (y) šilkų, arba į tūlą kvantum (s) aukso ži¬
nomos probos. Ai)yvartoje tie daiktai yra kitskitam lygus:
X kviečių — y šilkų — z aukso. Tasai lyginimas, sako
Marksas, parodo, kad x kviečių, y šilku., z aukso turi savy¬
je turėti ką-nors tokį, kuomi įvairus dalykai yra kitski¬
tam lygus, kitaip jie negalėtu būti pakeičiami vienas ki¬
tu. Aišku, kad tos lygybės daiktams nesuteikia jų prigim¬
tosios ypatybės, nes jos yra labai įvairios, ir įdėm ta.sai
ypatyhią įvairimas yra priežastis, dėl kurios mes daiktais
keičiamės. Juk identiškais daiktais nieks nemainauja. Mai¬
navertis nepriklauso nuo vartojamosios verties, kuri yra
daiktui prigimta; todėl mainavertis neturi savyje, «e<'a/omo
vartojamosios verties (!Marx, Das Kapital). Atmetus varto¬
jamąją vertį, nebėra kitos priežasties, kuri sulygintu mai¬
nomųjų daiktų vertybę, tik vienas žmogaus darbas; tekino
budu X kviečių, y šilkų, z aukso yra viens-kitam lygus dėl

l)aslčnto juose žmogaus darbo lygybės. Iš to
išpuola darbą tegalint būti vienatiniu faktorium, arba veik¬
sniu, suteikiiinčin daiktams ju mainomąją verti; daiktai ar
lavorai tiek teturi lygios mainaverties, kiek yra lygus pacil-
pęs juose žmogaus darbo daugis.

Grudų pirklys dėlto parduoda grudų vagoną už žiup¬
snį augso, kad lygiai žmogaus darbo liko padėta pagami¬
nimui tamtikros kiekybės kviečių ir aukso.

Čia gal kas teisingai tarti, kad pagal tos teorijos,
menki daiktai, padaryti kokio netikusio ar tingaus dirbė¬
jo, turėtu būti brangesni už išdirbinius gabaus darbininko,
atlikusio savo darbą mažesniu vargu ir trumpesniu laiku.
Tam priekaištui išvengti Marksas sako, kad mainavertis
priklauso ne nuo atskirų dirbėjų darbo, bet nuo to darbo
daugio, koks turėtu būti įdėtas vidutinio gabumo darbinin¬
ko, a2)sh'ifai imant; tą darbo kvantum Marksas vadina
visuomeniihai reikalinguoju darbu (gesellschaftlich notAven-
dige Arbeir, spolecznie niezbędna praca).

Darbo daugis yra mieruotinas ilgiu laiko, reikalingo
kokio daikto padarymui. Iš to išpuola, kad visų tavorų
mainavertis eina augštyn ar ženi}'!! su ilgiu visuomeniškai
reikalingojo darbo.

Už kviečiu, saiką yra mokama brangiau, kaip už sai¬
ką miežių ar avižų, bet ne dėlto, kad kviečiai yra nau¬
dingesni ir labiau branginami, tik dėlto, kad kviečių pa¬
darymui reikia padėti daugiau laiko, kaip miežių ar avi¬
žų padarymui.

3. Marksinė viršverties teorija ir jos paslaptis.

žinome Markso mokymą apie niainavertį: visą verti
mainomiesiems daiktams suteikia vienatinis faktorius ar
veiksnys, būtent proletarų atliekamasis darbas; daikto nau¬
dingumas (ar vartojamoji vertis) jokios įtekmės mainant
nedaro. Iš tokio verties mokslo Marksas toliau išveda virš-
verlies teoriją (Mehr\verttlieorie, teorya nad\vartošči, go-
oauounan n'IninoCTi.).

Samdininko darbo sj}ėka dabartiniuose savininkybės
santykiuose yra lygi kitiems tavoras, arba perkamas - įjar-
duodamas daiktas. Darbininkas turėte turi savo asmens

— 28 —

Iiuosyb\!, bet neturėdamas išdirbamųjų turtų, arba inoduk-
cijos priemonių, jis negali savo darbinės spėkos sunaudoti
pats sau ir yra priverstas ją išstatyti ant ekonominės rin¬
kos. Ta aplinkybė suteikia progumą samdytojui - kapitalis¬
tui dauginti savo lobį darbininko - samdininko kaštu.

įvyksta tai šiokiuo budu.

Darbo spėka 13 'giai kitiems tavorams turi dvejopa ver-
tį; mainomąją ir vartojamąją. Darbo spėkos mainavertis yra ly¬
gi masai arba daugiui jtasloptojo toje spėkoje darbo, t. y. dar¬
bo spėka turi būti kainuojama tik tiek, kiek yra verti dalykai,
reikalingieji darbininko pragyvenimui ir jo spėkos prilai¬
kymui.

Bet darbo spėka turi da vartojamąją vert j, gamtos do¬
vaną, kuri dirbėjui nieko nekašluoja, kcųnkdisltti c/i duoda
gerą pelną (sako Marks), o tą vartojamąją vertį nusiperka
sau kapitalistas vienkart, samdydamas darbinės spėkos mai¬
ną vertį. Darbininkas negali išnuomoti vienos verties,neatidaYVS
.sykiu ir antrosios. Ta vartojamoji vertis turi visai savo¬
tišką ypatybę. Kapitalistas, visai teisingai, pirkdamas dar¬
bo spėką, apmoka vientik jos maiiiavertį, t. y. moka u/,
vcrlj’bę daiktų, reikalingųjų darbo spėkos prilaikymui.

Imkime pavyzdį. Sakysime, darbininkas, t, y. jo siiė-
ka yra nusamdyta vienai ištisai dienai. Padėkime toliau,
kad tas darbininkas turi gauti kasdien po (50 kapeikų sa¬
vo pragyvenimui ir maistui, kad paturėtu savo spėką; to-
kiuo budu galime sakyti, darbininko spėka (mainavertis) yra
verta 60 kap.

Skaitant po 10 kap. darbo valandą, darbininko spė¬
ka yra verta 6 darbo valandų.

Taigi darbininkas gauna už savo spėką tiek tik, kiek
jam būtinai reikia pragyvenimui ir darbinės spėkos pa¬
turėjimui. Tą dirbamojo laiko dalį Marksas vadina hiili-
nai reikalinguoju laiku.

Nors tų šešių valandų yra gana atsilyginti samdyto¬
jui, tečiau darbininkas gali padirbėti ir ilgesnį laiką, sa¬
kysime, kitas C valandas. Tų antrųjų G valandų darbas
daro giTiią pelną kapitalistui, o dėl darbininko jis neturi
jokios verties, nors išnaudoja jo darbo spėką. Tokiuo budu
pasidaro viršverlis, Imrią samdytojas jau pasisavina, vieš¬
pataujant dabartiniems buržujiniems santykiams ir teisėms,
be jokio neteisybės įtarimo; nes darbo vaisiai dabar pri-

— 29

klauso išdarbos priemonių ir niedegos savininkui, o ne dir¬
bėjui, kurs ir yra daiktą padaręs. Todėl, Markso nuomone,
vir.švertis yra tai pasisavinta svetimo darbo vertis be at¬
lyginimo arba ekvivalento (oline Eiitgelt).

Viršvertis virsta kapitalu.

Viešpataujant visuomenės tvarkai, kurioje produkcijos
priemonės (cpe;tCToa npoiianoACTua) priklauso ne bendrijai,
bet yra tūlų klasių monopolija, viršvertis kitaip negali
atsirasti, tik svetimo darbo išnaudojimu. Kartą įgautoji virš¬
vertis gali būti apversta tolimesnei produkcijai, Įgijimui
didesniii viršverčių, stambesnio pelno, kurs išlengvo vir.s-
ta kapitalu.

Kapitalas yra tai suma iidarbės (produkcijos) prie¬
monių. esančiujii kieno-nors privatinėje savastyje ir tar¬
naujančių naujų viršverčių darymui, arba svetimos darbo
spėkos išnaudojimui.

Viršverties didumas ir santykis su pelnu.

Visas kapitalas viršverties padarymui reikalingas tu¬
ri dvi dali: stauniąja ir mainingąją.

Staunusis kapitalas (kapital staly) yra tas, kurs yra
suvartotas pagaminimui ar pagerinimui medegos, žaliadaik-
ėiiĮ ištobulinimui (YCOBOpmencTBOuaHie euporo itaTepia.va),
dirbtuvių jiastatymui, mašiniĮ įtiekimui etc.; ta kapitalo
dalis neduoda jokios viršverties, nes yra tiktai ekvivalen¬
tu arba atsilyginimu įdėtajam kapitalui ir mašinoms, ži¬
noma vis tai Markso teorija.

Maininyasis (arba keičiamasis, zmienny) kapitalas
yra ta kapitalo dalis, už kurią yra samdoma darbo spėka,
yra tai išmokėtoji darbininkams alga.

Algos didumas yra nelygus; dirbėjas ne tik atsilygina
samdytojui už gaunamąją algą (dtioda ekvivalentą, actpii-
valens), bet da jam atneša pelną, suteikia viršvertį.

Viršverties prietaiką (proporciją) arba santykį su¬
lyginus su keičiamuoju kapitalu Marksas vadina viršverties
rata, arba išnaudojimu.

Nuo viršvertinė.s ratos yra atskirtina pelno rata.
Pelno rata vadinas viršverties santykis (arba proporcija;.,
sulyginus su visu kapitalu stauniuoju ir keičiamuoju

^ c -t- i; /

30 —

Jei, pavyzdžiui, siauiuisis kapitalas išneša 4 o 00 rub.,
keičiamasis 1000 rb. ir viršvcrtis 1000 rb., tai viršvertiiiė
rala bus lygi 1, arba lOOVo pelno rata ' 20 ^/o.

Nors kartais viršvcities ratos butu ir lygios, pelno
ralos gali būti įvairios esant įvairiems kapitalams; yra vi¬
sokių mašinų, nelygus jų nusidėvėjimas, nelygus žalia-
daikčiai.

Kapitalistui rupi pelnyti; todėl jis stengias įgyti kuo-
didesnę viršvertį, i)adėdamas kuomažiau kapitalo. Tuo tiks-
bi jam rupi, kad darbininkai dirbtu netiki hutbud rei-
hdhigą ji laiką, bet kuoilgesnį; lygia dalimi jis traukia dar¬
ban |>igesnes darbo spėkas—.moterų ir vaikų.

Rezervinė pramonijos armija.

Pritaikinimas pramonijai ištobulintų technikos išradi-
nių, galinčių atlikti darbą be pagalbos tviricsniųjų rau¬
menų spėkos, leidžia kapitalistui ]mtraukti į darbą silpnes¬
niuosius dirbėjus ir pigesne alga. Mašina tvirtųjų darbi¬
ninkų spėką daro titliekamą; lokiuo budu, atstatydinus nuo
vietos daugelį darbininkų, mašina tveria tikrą kariumenę
samdininkų atliekamų, pramonijai nebereikalingų. Yia tai
rezervinė {arba alsanjiiiė) pramonijos armija, kurią kapita¬
listas visada turi po ranka: nori—samdo, nenori—atleidžia,
atstato. Ta rezervinė, armija labai laiko nuleistą samdymo
algą, kas išeina kapitalisto naudai.

Kapitalistiškosios produkcijos galas.

Darbartinės .socialinės tvarkos galas, iNIarkso nuomo¬
ne, turi netrukus įvykti. To reikalauja prigimtasis liisto-
rijos bėgis. Tai tvarkai galą itaskubins patįs kapitalistai.
Vic.špataujant dabarties santykiams, pramonijos konkuren¬
tų ratcli.s turi eiti kasdien siauryn, dėlto, kad stambieji
kapitalistai be meilės naikina viens-kitą. Bemažėjant didž¬
turčių skaitliui, sykiu auga ir eina vargyn beturčių ir pro¬
letarų armija. Atsiranda begalės ekmiiominiiĮ ir socialiniii
krizių (jier.siritimų), įtempti begalo santykiai g-alo]) turi
trukti, o tuomet įvyksta ckspropriacija aksproprialoriu ir
stoja pradžia socialdemokratinei viilstijai.

— 31

Marksifiė ateities visuomenė.

a) Bendra savastis visų produkcijos priemonių; tą
hondrybę įvykdins žmonių minios, atimdamos (ekspropria-
cija) išdarkęs priemonius nuo uzurpatorių kapitalistų.

b) Socialinė eksploatacija, t. y. darbo įrankių ir prie¬
monių sunaudojimas keliu liuosos darbo žmonių koopera¬
cijos, arlta vio.ša darbų organizacija, atlikta ant demokra¬
tiškojo pamato.

c) Darbo vaisiai taps kolektiviška visuomenės savas¬
timi. Viena išdirbinių dalis bus apverčiama naujai
produkcijai, kita dalis teks privatiškon savastin atskirų vi¬
suomenės individų arba vienatų.

Tardymas pamatir.iŲ moksliškojo socializmo tiesti.

IMarkso ir Engelso lii.storiškoji ir .socialinė teorija su¬
silaukė aštrios kritikos riek iš krikščioniii tiek iš pačių so¬
cialistų pusės.

Pamatinė marksinio socializmo tiesa yra materialis¬
tiškasis liislorijos supratimas, ant to pamato yra pasta¬
tyta antroji vyriausioji socializmo tiesa, būtent virš\eriie.'
teorija.

Trumpai i'.erkratysime sau katrą atskirai.

I. Marksinė historiškoįo materializmo teorija.

Historiškojo materializmo teorija augščiau buvo su¬
traukta į šiuos keturis punktus; l) ^Materijos monizmas:
2) nepaliaunamasis evolucįjos žengimas (progresas); 3) eko¬
nomija, ideologija ir evolucija; 4) visuomenės klasiii prie¬
šingumas ir kova.—Keikia kiekvienas ištardyti.

1. Materialinis monizmas.

Markso išrastasis historijos materializmas išteka iš
materialistiškojo monizmo teorijos, tvirtinančios, jog nėra
jokio dvasios ir materijos dvejopumo (dualizmo), o viena
tik tėra materija, arba materijos monizmas. Markso teori¬
ja visus historijos atsitikimus, apsireiškimus ir faktus aiš-

— 32

kiną \ienais tik uniicrialinos produkcijos santj'kiais ir eko¬
nominiais reikalais, jokios idojinos pradžios, jokio augs es-
nio pobūdžio jiems nepripažįsta.

Idėjos (arba prasniai) filosofiškos, juridiškos, dvasiš
kos ir k., Markso nuomone, išteka iš produkcijos santykiu
ir kartu su jais mainosi. Iš to matyti aiškiai, kad Mark¬
so Imta tikro materialisto. Aiškus daiktas: jei žmogus yi'a
Dievo sutvertas, jei jis turi nemirtingą dvasinę sielą (dū¬
šią), tada jau iš prigimties jis privalo turėti ne vien iik
mcdegiškus, materialinius reikalus, bet lygiai augštesiiius
dvasinius; jis geidžia teisybės, tiesos, laimės, dorybės, lui i
ypatingą dvasios gyvenimą, negalinti atsirasti iš pačių tik
išdarbės ar kitų materialinių reikalų.

Marksą ir Engelsą buvus filosofinio materializmo i.';-
pažintojais yra faktas, priparodytas tiek ju pačių tiek jų ar¬
timųjų pasekėjų raštais, nors yra socialistų, kurie „Kapi¬
talo“ autorių nuo papr.astojo materialisto vardo norėtu pa-
liuosuoti, tvirtindami galima esant sutaikinti du daiktu:
materialistiškąjį historijos aiškinimą ir dvasios su materija
dualizmą.

Marksas sako idėališkumą esant ne ką kitą tik ati¬
tvertą, atmuštą arba atspęsta žmogaus jirote materiališku-
mą. Todėl kiekviena religija esanti „fantastiška žmogiško
sios ėsybės realizacija“; „žmogus darąs sau religiją, o ne
religija žmogų“.

Todėl nėra abejonės, jok historijos materialistiškasis
supratimas ir savo ė.sybe, ir aiškinimais bei liudijinuiis
pačių los teorios išradėjų ir šalininkų, savo pradžią išve¬
da iš filosofinio materializmo systėnios, yra paremtas ma-
t oria I isf iėlcn i u pa sa u lėž va Iga').

') Krikščionims, o labiuns icolosrijossiudiozamsirana priparodžius
abiejų inalcrinlizmiĮ (ninrksinio ir filosofinio) artiniosios giminystės fak-
lą, k’ad žinoti nintcrialistiskojo liistorijos supratimo teoriją _ c.sant
kiaidiiign. Todėl čia nčra reikalo nei vietos išrodiiiėli nesuskaitomas
raaterialižmo kl.aid.as. Tam reiktu, anot Catlireino besakant,netik apologi¬
jos, bet i-štisos filosofijos. .Materializmtis aiineta nelik visą viršprigim-
tybę, kaip Kristaus Įsikūnijimą ir krikščioiii.'kąjĮ A|)rciškiiną, bet ly¬
giai atmeta Sutvertojo buvimą, žmogaus dusios nemiuiiigunią ir dva¬
siškumą ir t. t. _ ..

l^itariaraa apie materializmą šituos raštus pasiskaityti; X. 3 z c z c-
šiiiak: Slo'viiik apologelyczny, žodis „Materializin“; Wais: Kosmolo-
gia ogoliia; Ca t b re i n: Fil'ozofija nioraliKšci; 3c b a n z: Apologia
fbrzcš.

— 33 —

II.

I. Ekonomija ir ideologija.

Pamatinė materialistiškoji liistorijos supratimo tiesa sa¬
ko: Visas p'otinis žmonių visuomenės gyvenimas išlėkus iš
medeyinės išdarbės arba produkcijos santykių. Ekonomijos,
ūkių dalykų stovis esąs pamatu visos socialinės tvarkos.
Produkcija daro tai tvarkai pradžią;' mainanties produkci¬
jos pamatams, kartu mainos ir visas sukrautasis ant jų ren¬
tinys (Aufbau), būtent visos idėjos: socialinės, politiškos,
teisinės, moralinės, religijinės, filosofiškos etc.

Ar tai tiesa? Kritika su tuo nesutiko; ji išrodė moks-
liškosios marksinės teorijos klaidingumą ir nemoksliškumą.

Jei materialistiškasis historijos supratimas nori įgy¬
ti tikrai mokslišką cliarakterj, jis turi priparodyti visas min¬
tis, visas idėjas, visą idėologiją galint atsiginiti ir būti iš¬
vesta iš ekonominių ir medeginių santykių. Marksistų te¬
orija kritikos neišlaikė. Historiškojo materializmo apgynė¬
jai nesumojo duoti kritikai itatenkinanėio atsakymo, o vien
tik bando išsisukti metaforomis arba nieko nereiškiančiais
dvi - ar net ir daug - prasminis (aeųuivocus) sakymais.

Keletas pavyzdžių patvirtins tą tiesą.

Ideologija, anot marksistų, esanti atspindžiu žmonių
galvose materialinitĮ ekonomijos santykių. Tasai sakymas
nieko nereiškia, o yra tik tuščia metafora. Juk kokio daik¬
to atspindis parodo mums maž-daug paiitašų jo tikrąji pa¬
vidalą, pvd. saulės atspindis skaisčiame vandenyje; jei ne¬
būtu saulės, nebūtu ir atspindžio. Todėl ir tariamasis pro¬
dukcijos .santykių atspindis turėtu atsimušti žmonių, galvo¬
se, yt kokios tų santykių fotografijos, o ne daugiau. Bet nuo
tokių atspindžių da toli gražu lig ideologijos; jie netaps
dora, religija, filosofija; ncrasis idėjomis būties ar nebūties,
teisybės, ar klaidos, doro ar pikto, dorybės ir kuities (C«-
threin, Socialismus). Materijos santykiuose to viso nėra, iš-
kur tad atsiras panaštĮS atspindžiai? Joks daiktas negali
pradėti veikti pirm savo atsiradimo. Antraip sanprotaujant
prieštarautumėme paprastiems logikos elementams, reiktu
sakyti tie medį iš kero, bet kerą ir šaknis iš medžio dygs¬
tant, prisieitu pirma priparodyti negalimas daiktas; kokiuo bū¬
du filosofija, doringumas, religija, tiesa etc. gali išdygti
iš daiktų, kuriuose visai nėra nei jii sėklų.

— 34 —

- linkime doros (moralitiis) pavyzdį.

Dora turi savas pamatines tiesas: nedaryk kitam kas
tau nemiela, nekalbiMc neteisingai ir k. Anot marksistij
žmogus yra tik išsitobulinęs gyvulis, nuo kurio jis nesi¬
skiria esybiniai, o tik pripuolamai (non cssemialiter, sėd
accidentaliter). Gyiidis, teturėdamas tiktai pajautimii esy¬
bę (substantia sensibilis), kuriai trokšta angltesuiujų do-
riškijju veiksnių, ar spėkų, niekada neįgaus augštes-
niųjų doros tiesų supratimo. Gyvulys tegiili tik atjausti
pavienius konkretinius įspūdžius, gaunamus per pajautimus
a|)ie daiktus, kuriuos jis girdi, regi, paliečia, uosto, ra¬
gauja. Nuo tokio atjautimo da labai atstu lig filosofijos,
religijos, doros, tie.sos, kaltybės ir dorybės cic.

Turtų produkcija netik nėra jiradžia žmogaus gyve¬
nimo, minties ir valios, bet visai antraip; pati išdarbė ir
ekonomija išteka iš proto darbų ir yra surišta su doros
pamatais.

Ne saidokas, šaudyklė ar tinklas yra pagiuidę žmo¬
gaus prom ir valią, tik atbulai: proto ir valios pajiegos iš-
rasdino ir padarydiiio šaudykles, tinklus, durtuvus ir ki¬
tus padarus iš geležies.

Dėlko gyvulių karalystėje, sako Catlirein’as, neran¬
dame produkcijos, kuri galėtu lyginties kaip - nors žmogatts
išdarkei? Dėlto, kad gyvuliai neturi proto ir valio.s. Bitįs
medų daro, bet visada tuo pačiu budii be progreso, be jia-
žangos. Šuo ar vilkas pėščias tebevaikštinėja, o žmogus
jau mėgina oru lakstyti. Gyvuliai veikiti vien lik gautuo¬
ju nuo Sutvėrėjo instinktu. Pats tik žmogus tepsidirbo
sau ištobulintus įrankius, geležies ir kitus techniškuosius
išradinius savo darbo palengvinimui.

Tiesa, didesnės laimės jieškojimas dėl dėjimo yra pri¬
sidėjęs prie religijos atsiradimo, bet tas dalykas yra vos tik
pašalinis, antrinis veiksnys arba faktorius. Yra tiesa, kad
žmogus geidžia ir turi prilaikyti savo gyvastį, turi maitin-
ties, apsidengti, o vis tai yra atliktina įmanomai geriau ir
padoriau, nes tūlas pasiturėjimo laipsnis (certa bonorum
ųiiantilas) yra reikalingas žmogui, kad jis galėtu būti do¬
ras. Yra tai sena tiesa, išrasta tol tie Markso laikais, o
neseniai panaujinta Bažnyčios balso autoritale (encyk). „Rc-
rum novarum“); bet sykiu neužmirština ir antroji neina-
žiau svarbi tiesa, jog ne pačia duona žmogus tėra gyvas.

— 35 —

Nemirtinga -/.mogaus siela, dvasia jieško sau aiigštesnio pa-
sisoliiiiiiio; ji stengias nuolat praplėsti savo žinojimo skliaus-
mą, ir savo veikimo galybę, y^mogus geidžia pažinti ne tik
tai, kas yra, bet lygiai ir priežastis, dėlko taip ė.sti. Taip
atranda priožastybės pamatą ir pirmąją dangaus ir žemės
priožastĮ—Viešpatį Dievą. Jame ir yra pradžia ir Įiamattis
religijos. SSmogus sueina sandaran su neregimu pa.saulio
Viešpačiu ir Valdytoju ir, nesitenkindamas žemės turtu, lau¬
kia ateinančio gyvenimo ir jo teisingos bausmės, šalip ]»ri-
gimtojo amžinosios laimės jieškojimo.

Todėl visi žmonės, nors jie gyventu įvairiii-įvairiau¬
siuose ekonomijos santykiuose, eidami stačiu dvasios, o ne
materialinių reikalų keliu, susitinka su tikėjimu į Dievą
ir anapusinį gyvenimą, kur žino busiant išlygintas ir at¬
lygintas visas neteisybes ir teises.

Todėl apgaulingas yra tvirtinimas, visą ideologiją ga¬
lint išvesti iš materialinių ekonomijos santykių.

3. Nepaliaunamas evolucijos žengimas.

Historiškasis materializmas sako: Fisl.as he paVmuhos
mainos; nepaliaunamai keičiasi produkcijos santykiai, o su
jais ir visas „idėoloyijos“ rentinys. Todėl nėra jokių ne-
maininyų principu., jokių slaunių pamatinių tiesų jokioje
srityje fiJosolijos, tiesos, rcUyijos, politikos etc.

Marksas ir Engelsas išskiria kaikurias matematikos
tiesas, pripažindami joms nemainingumą.

Tas marksizmo tvirtininas rymo ant paprastojo ma¬
terializmo pamato, todėl kartu su juo ir laikosi ir griųva.

Materializmo mokslo pamatams tardyti ne čia vieta.
Gana paminėti, kad Markso išrastasis neitaliaunamosios evo-
lueijos procesas, kuriuo jis mėgina išaiškinti liistorijos dar¬
bus pačiais tik produkcijos reikalais, susidūrė su aštria ir
teisinga kritika, išrodžiusia tą teoriją no tik krikščioniš¬
kajam Ain'eiškimui prieštaraujant, bet lygiai nesutinkant su
generalinėmis prigimties iic.somis ir principais (principia
generalia ordinis naturalis). Ir Apreiškime ir prigimties
tvarkoje yra amžinų neatmainomų tiesų, esančių visokios
tiasos versme. Kaip rato ar keturkampio prasnys (idea cir-
culi vėl (juadranculi) nepersimainė ir niekada nepersimai-
n 3 'S, lygpat niekada nepersimainys generaliniai supratimai

— 36 —

doros ir religijos. Fyziškosios tvarkos dalj'kai persikeičia,
dvasinė daiktų esybė ncsiniaino. Tapati esybė buvo pirmo¬
jo žmogaus, tą pačia mes turime, lygi pasiliks esybė ir pa-
sltyrimas paskujųjų žmonių, kurie kada gyvens ant že¬
mės.

Malemaiiku ir filosofija. —Geisdami išvengti priešta¬
ravimų ir nekonsekvencijų, Marks ir Engels pripažįsta ne-
mainingumą kai - kurioms matematikos tiesoms. Bet tuo pa¬
čiu ju-isipažinimu juodu paardė savo teorijos pamatus. Ma¬
tematikos mokslai yra tampriausiai surišti su daugybe pras-
nių ir principų, bendrų kitoms žmogaus žinojimo šakoms,
kurios ir daro tikrąjį filosofijos mokslą; filosofija tiesia pa¬
matą kiliems matematikos mokslams. Idėjos (prasniai) bū¬
ties, spėkos, energijos, krutėjimo, laiko, lygybės, pažinimo
ir kitos yra bendros visiems mokslams, o matematikai jie
yra paskolinti iš filosofijos; pvd.; dalį esant mažesne už vi¬
sa; dvi didybi lygi taipačiai trečiajai yra lygi viena ant¬
rai (duo aeųualia eidem tertio snnt aeųualia inter se); įnvn-
cipitm identitatis: A =A', prhicųnim coutradietionis: A non
ėst non A,—jra tai pamatinės logikos tiesos, be kuriu, joks
mokslas negali apsieiti.

Todėl yra amžinų prasnių ir tiesų, esama nemainingų
principų lygiai kaip ir amžinoji tiesa, ant kurios jos rymo.
Jei tokių pamatinių tiesų nebutii, kaip tvirtina marksistai,
tuomet nebūtu dėl buvimo religijo.s, nebūtu filosofijos pa¬
mato, bet- kanu su jomis pasiliktu be pamato ir tariama¬
sis moksliškasis socializmas, nukryptu nuo jo ir visi žmo¬
nių mokslai.

Marksinė evolucija ir liuosos valios darbai.

llistoriškojo materializmo pasekėjai sako nesant kitų
evolucijos darbo priežasčių, kito socialinės tvarkos pamato,
kaip tik vieną produkciją ir mainymą jos išdirbinių. Ma¬
terijos krutėjimas, materialistų nuomone, yra būtinai rei¬
kalingas (necessarius motu.s), o kad tas pats materijos kru¬
tėjimas gimdo proto idėjas ir valdo valią, išpuola ir žmo¬
gaus protavimą ir valios darbus esant būtinus, neišvengia¬
mus, reikalingus (sunt actus necessarii non autem liberi),
o ne liuosus.

3

— 37 —

Pasistatę sau tokio neatmainomo reikalingumo arba
būtinumo principą, ai metę dvasios įtekmę į historijos
atsitikimus, socialistai tuo ])ačiu išmeta iš historijos žmo¬
gaus liuosybės veikimą, o žmogų daro rateliu, sukamu pa¬
saulinės materijos mašinoje l'yzišku butinumu.

Tokia nuomonė nesutinka su faktų tiesa. Yra histo-
riškų momentų kitaip neišaiškinamų kaip tik liuosu vei¬
kimu ar vieno atskiro žmogaus ar nedidžios kokios gru¬
pės; tokie valios darbai sustabdo evoliicijos ir ramaus dar¬
bo bėgį, o historijos pakraipą nekartą įstato į naujas vė¬
žes ištisiems šimtmečiams. Kiek butą ir esama dvasios did¬
vyrių darbų, kurių jokiuo budu negalima išaiškinti pačiais
materialinės produkcijos reikalais ar santykiais. Juk ne pa¬
ties tik lobio ir turtų godu (eupido) varomi veikė savo
veiksmus didieji politikai, karvedžiai, artistai, šventieji. Ne
vien tik produkcijos tejieškojo Aleksandras Didysis, Napo¬
leonas, krj'žiaus karės, mahometanizmas, humanizmas, re¬
formacija ir kiti panašus dvasios ir energijos apsireiški¬
mai. Daug tankiau religiškai-moralinės idėjos davusios prie¬
žastis ekonominių santykių pervartai, o ne antraip.

Vienas iš stambiausiųjų atsitikimų tos tfesos priparo-
dymui yra krikščionystė. Krikščionijos darbas nėra atsira¬
dęs ir išsiplėtęs iš anolaikinės Komos ekonominių reikalų
ir produkcijos Augusto imperijos laikais. Socialistas Kaiits-
ky yra bandyte bandęs krikščionijos pradžią aiškinti Uy
miečiij medeginiais reikalais, bet tai jam nepavyko; pasiro¬
dė krikščionystės pradžią atsiradus ne Romoje, bet Judė¬
jos paniekintoje šalyje, kame produkcijos santydiiai buvo ki¬
ti, o pats Kristaus atėjimo faktas buvo skelbiamas jau nuo
dviejų tuksiančiiĮ metii įvairiomis figūromis ir pranašavi¬
mais.

Marksizmą kritikuoja socialistai.

Ir patįs socialistai, išvydusieji savo evangelisto histo-
riškosios teorijos klaidą, ėmė ją kritikuoti, o kiti pripažino
du gretymu evolucijos faktorių ar veiksniu: ekonomini (mark-
sinį) ir šalip to ysychologini, valdantį žmogaus geismus,
darbus ir pastangas.

Aštriausios gi kritikos susilaukė niarksinė liistoriškojo
materializmo teorija iš pusės socialisto Iternstein’o').

Bcriistein’as sa\’o raštais aiškiai iši)arodo, kad visur gre¬
ta ekonominių veiksnių didžiausią įtekmę į liistorijos ir
evolucijos darbus atlieka vietinės ir tautinės 3 U)atybės, po¬
litikos faktai, religijos ir doros idėjos.

„Reikia būti aklam“, sako Bernstein’as. „kad nere¬
gėti matomo fakto, jog nekitskas tik patįs žmonės tveria
savo Iiistoriją, jog žmonės nešioja ant sprandų galvas, o tų
galvų padaras (organizmas) nėra tai koks vientisas (sim-
plex) mechanizmas, įsukamas ir nustatomas ekonominių klau¬
simų raktu. Kaip tada išaiškinti faktas, jog įvairus dar¬
bininkai, būdami lygiame su kitais tos pačios klasės žmo¬
nėmis padėjime, tankiai elgiasi nevienodai, o nesyki ir vi¬
sai antraip. Dėlto, kad greta idėjinių veiksnių daro įtek¬
mę į jų pasielgimą bistorijos atsitikimai ir tradicijos“.

Kritikuodamas Markso patiestuosius socializmui mokslo
|)amatus, tas pats Bernstein’as kitoje vietoje taip sako:
„teorija, apskelbusioji socializmą mokslu, tankiai patį moks¬
lą pagauna ir įsuka tendencijon“.

4. Evoluclja ir klasių priešingumas.

Socialistų tvirtinimas, buk visas bistorijos išplitimas,
arba evolucija, esąs atsiradęs ir atsirandąs iš ekonominių
nesutikimų ir priešingumų, kilusių atskiroms klasėms be¬
kovojant, nesutinka su tikrybe. Anot „Komunistii Manifes¬
to“ žodžių, ikišiolaikinė visuomenės liislorija esanti klasinių
kovų hislorija. Tas tvirtinimas yra perdaug išplėstas, to¬
dėl neteisingas.

Senovės historija nėra girdėjus klasinių kovų saulė¬
tekio tautų tarpe, o jų kultūra buvo labai augštai pašokus.
Seniau nebūta atskiriĮ visuomenės luomų ar sluogsnių kla-
sinitĮ imtynių ar kovojimų, kariauta tik su svetimais prie¬
šais; žmonių minios ir vergai nesipriešindami nešioja sun¬
kaus jungo naštą, bet kultūra vistiek buvo žymiau pasi¬
kėlus.

*) 'l'cbcjyvas, "imęs IS.'iO in., zvilas, siiskalili's (icMiiuiiiijos s,i<-ialiK;-
inol«ratus į dvi dalį ir įknr^s savo vanlii l»artija taip vadiiiaimiji! rcvkio-
nistų; pripažįsta socialistus galint darliuotics kartu su buržujais varant ra¬
ini i| relbrmiį darbjp

— 30 —

Vargu galima pr i parodyti klasiij kovą pri-sidoju^t prie
kultūros pakėlimo darbo. Ne tik senovė.s atsilikimai, bet
ir .šių laikų išradimai, kai)i spauda, šitudomasis parakas,
elektrinės ir garitiės ma.šittos, jįj praktiškasis pritaikinimas
ir t. t.—^^juk vis tai tie klasių kovos išradimai.

.Jei kada butą ir klasinių kovų tarp atskirų visuome¬
nės sliiogsnių, kaip Komoje ar Givaikijoje, teciatis sukili¬
mai pasiliko bežymc-snės įtekmės ir be verties dėl kultū¬
ros pažangos.

Materialistiškojo historijos supratimo teoriją socialistai
(leda pamatuosiia savo mokslui; ta teorija turi išaiškinti, dėl-
ko ir kaip dabartinė kapitalistiškoji visuomenės tvarka tu¬
ri tapti pakeista socialistiškaja. Tuo tikslu ateina pagalbon
antrasis moksliškojo .socializmo princip.as. viršserlies teori¬
ja; ji gali vadinties chonombim socializmo pamatu, kuomet
ką-tik ištirtoji bistoriškojo materializmo teorija yra filoso-
fiškn pamatu.

II. Viršverties teorijos tardymas.

Kapitalas, anot Markso, „ateinąs į svietą varvin¬
damas kraują iš visų savo kūno poni nuo kojų. apačios
lig galvos viršaus; esąs tai nutrauktas darbiniiikaius ir sam¬
dininkams darbas“. Tai tiesai priparodyti Marksas išrado ži¬
nomąją viršverties teoriją (Mehrvveritheorie). Marksinis
viršverties mokslas išteka vėl iš jo vertybinės teorijos (ver¬
tis, prciium, uhiiiiocTL, Nvartošė).

Pirma reikia susipažinti su apskritąja ekonomine ver¬
timi, kad toliau paaiškėtu marksinė verties teorija.

Verties supratimas (Notio pretii).

T'olitiškoįi ekonomija tyrinėja visuomenės turtus, todėl
— sako Antoine—reiktu vilties ekonomistus turint aiškų su¬
pratimą ir griežtą definiciją savo mokslo ėsybiniam daly¬
kui (arba objektui) t. y. turtų verėiai. Bet to nėra; ver¬
ties aptarimas yra tol ne visų vienaip suprantamas. Ver¬
ties prasnys (notio pretii, pojęcie wartošci) pirmu pamaty¬
mu regis vienu iš aiškiausiųjų, ir suprantamiausiųju: jis
randas tamsesnis beanalyzuojant.

— 40 -

Kiekvienas daiktas, kurį mes branginame, turi mums
savo vertybę. Todėl vertis turi du momentu: ohjelcti-
rhvį ir subjskiivivį, t. y. kad koks daiktas turėtu veri j,
jis turi pats savj’je talpinti kokį gera (possidore aliiiuitl
boni in se) ar nors turi mums tokiuo rodyties; vir.š to daik¬
tas turi būti kokiuo nors atžvilgiu naudingas ar reika¬
lingas.

Esama įvairiu verčiu. Sakoma: Gladstone’as') buvo
augštos verties politikos vyras. Dorybė (virtus) turi augš-
tesnę vertį už visus žemiškus turtus. Tas žirgas vertas
100 rb. Todėl vertis gali būti doiiška, estetiška, lolitiška,
ekonomiška etc.

Apskritai imant, verties prasnį (sekant Antoine) ga¬
lima yra taip aptarti: t:crHs yra tai kokio daikto brangi: i-
mas dėl jo absolnliškos ar relaiiviškos gerybės (pretium est
rei aestimabilitas propter eius absolutam aut relativam bo-
nitatem).

Ekonominė vertis.

Ekonominė vertis turi griežtesnę reikšmę (šcišlejsze
znaczenie). Visuomeniškasis ūkininkavimas užsiima niate-
rialini.ais turtais, reikalingais patenkinimui įvairiiĮ žmogaus
dvasios ir kūno reikalų. Todėl ekonomine vertimi yra va¬
dinamas ekonominiu, turtu branginimas (aestimabilitas bo-
nortim oeconomicorum). (D kad ekonominę vertį teturi, tik
pa.sisavintieji turtai (bona appropriata), todėl ekonominė
vertis yra hrangininuis kokio pasisavinto ekonominio nau-
dingumo (aestimabilitas alicuius utilitatis oeconomicae ap-
propriatae).

Daiktai neikieno neturi jokios verties: oras, vanduo ir k.

Vartojamoji ir mainomoji vertis.

Ūkiškieji turtai yra dalinami i vartojamus ir maino¬
mus; iš čia dvejopa jų vertis: vartojamoji ir mainomoji (\var-
to.šč užytkotva i zamienna, itOTpeoiiTc.'ii.naji n .Mimouati nku-

*) Oliuistojie, Ulines 1898 m., buvo /.yiiiiis Anglų politiškas veikėjas,
keturis atvejus buvęs ])irniuoju ministru. Jo rupesniu įvyko rinkinių parlc-
meulan reroriiia. agiTiriškoji reroriiia Irlamlijojc, pagerinusi irlantliecių nuo¬
mininkų (arciidutorių) padėjimą. Vietiniai gyventojai noru žemės savinin¬
kais, o tik l'cmeriais saviuinkų-aiiglų arba landlordu.

— 41

iioc'j'i.). Marksas teisingai įsteba ir įspėja tą sk^’rių, žino¬
mą pagaliaus jau Aristoteliui ir jo pasekėjams.

Aristotelis atskiria dvejopą vartojimą -visų turimųjų
daiktų: vartojimą ypatingą pačiam turimam daiktui (asus
proprius ipsi rei possessae) sulig jo prigimties savoti.škumo,
o kitą vartojimą hendrą daiktui su vi.sais kitais turtais
(usus communis). Tą skyrimą Aristotelis paaiškina avalo
pavyzdžiu. Avalas turi dvejopą vartojimą: pirmasis yra ava¬
lo savotiškumas, kuriuo jis tarnauja kojų apdengimui ir tuo
skiriasi nuo kitų naudingų dalykų; antrasis vartojimas yra
ta nauda, kad avalas gali būti iškeistas Į kitus naudingus
dalykus. Tas antrasis vartojimas yra bendras avalui su ki¬
tais esančiais prekyboje turtais.

Vartojamoji vertis daug ])lačiau pratenka pro maino¬
mąją; oras, švic.sa, vanduo yra žmogaus naudai vartojami,
tečiau je neturi jokios įmainomosios verties.

Tikrasis mainaverties supratimas.

Ko reikia, kad vartojamoji vertis taptų mainomąja?

Visu - pirma reikia, kad ji butu privatine savastimi.
Mainymas yra sutarmė, kuria pirmykštis daikto savinin¬
kas atiduoda kitam jo vartojimą, gaudamas už tai kitą ly¬
gios verties daiktą. Todėl mainomasis daiktas pirma turi
likti ir būti kokios-nors išvaizdos (formos) privatine savas¬
timi. Virš to, vartojamieji turtai, kad įgytu mainingumo
vertybę, neturi būti didžioje visiems prieinamoje palaidoje
apstybėje (ne sint in abundantia libera et omnibus acces-
sibili). Pavyzdžiui, vanduo: jo vartojimas yra labai didelis
bet paprastose sąlygose neturi jokios mainaverties.

Ketindami keisties daiktais, mes kainuojame jų maina-
vcrtį, lygindami su kitskitu įvairius daiktus į)agal naridos,
kurią jie mums gali atnešti. Todėl antra, mes pripažįstame
daiktui tuo augštesnę vei’tį, juo didesnis ir augštesnis yra
reikalas, kurį mainomasis daiktas patenkina; juo mažesnia¬
me daugyje (ųuantitas) jis atsiranda, jo daugiau vargo rei-
kia jo įgijimui.

^alip to daikto verties įbranginimas įvyksta ne atski¬
rų vicnatų nuomone, bet priklauso nuo apskritos kainos
(pretium generali) tamtikros visuomenės tarpe. Pats verties

— 42 —

įkainavimas lygiai yra mainingas sulig laikų ir vietų. Kū¬
dikis didžiai brangina savo žaislus, kad ir maž jam tenau-
dingus, o jokios verties neduoda kartiems daiktams, galin¬
tiems jam sveikata suteikti. Afrikos negrai labai brangina
daiktus, kurie mums yra pigus (pvd. stiklo šukės ar audek¬
lo skiautės), ir antraip.

Markso teorijos skirtumas.

Jei Marksas butu sustojęs ant minėtų dviejų verties
vųšių skirstymo, jis su tikrybe nebulu prasilenkęs; bet jis
/engia toliau, tvirtindamas mainavertį neikiek nesitaikinant
prie daikto naudingumo (vartojamosios verties) ir visai nuo
jo nepriklausant. „Dėlko?“, klausia Marksas; „pavyzdžiui, ne¬
gali apmainyti, pagal mano reikalo, saiko kviečių į :c ba¬
tų, arba n šilkų, arba z aukso; dėlko tų daiktų pažymėtų
kiekybių negalima skaityki lygvertinėmis?“ Ir duoda atsa¬
kymą: „Tavorų mainymo santykiuose jų mainaveriis regis
visai yra tieprigulminga nuo jų vartojamasios verties (nau¬
dingumo)“.

Todėl, Markso nuomone, mainomąją vertį suteikia daik¬
tui ne jo naudingumas, o tik vienas įkūnytas jame žmo¬
gaus darbas. Kritika priparodė tą Markso tvirtinimą esant vi¬
sai klaidingą; jis yra Jiepriparodytas, neteisingas, o jo teori¬
jos autorių veda į prieštaravimą sau pačiam.

1. Markso tvirtinimas nepriparodytas.

Mark'so tvirtinimo pamatas yra toks: Mainomoji ver¬
tis yra bendra visiems tavorams (commune omnibus mer-
eibiis); tas bendrumas (aliųuid commune) yra ne kas kits,
o tik įkūnytas juose žmogaus darbas. Tasai darbas ir da¬
rąs maiiiavertį.

Yra tiesa, kad mainavertis yra visiems tavorams bend¬
ra, nes pagal jos daiktai yra tarp savęs lyginami, kitaip
negalėtu būti apkeičiami; bet yra netiesa sakyti, buk tasai
bendrumas tėm tik įkūnytas tavoi uose darbas. Marksas sa¬
vo nuomonės nepatvirtina jokiais argumentais, suko stačiai
tavoms neturint daugiau nieko bendro, kaip tik patilpusį
juose žmogaus darbą.

Marks tankiai garbavoja Aristotelį, tečiau praleidžia
pro akis jo sakymą; visus tavorms turint bend; ą savo ver-

ties saikn, t. y. galimą ar galybe patenkinti žmogaus
reikalams, kitaip sakant— naudingumą. (Unum esse opor-
tet quocl caetera omnia inetiatur. Hoc autem re fpiidem
vera ėst tisus seu indigentia).

Pvd. Hohoff’s rašo: Tavorai tuomet tik ir tegali bū¬
ti ar tapti apmainingais, kada mes aplenkiame jų varto¬
jamąją vertį. Drobė, geležis, kviečiai, deginamasis gazas,
žiurkžolės (arseiiicum), odekolonas (Eau de Cologne) ir k.
negali būti tarp savęs l 3 'ginami jų naudingumu arba var-
tojamaja vertimi. Dėlko? Dėlto kad savo specifiškuoju ar¬
ba savotiškuoju vartojimo naudingumu jie skirias nuo kits-
kito, o tik tuo t.arp savęs tesutinka, kad yra žmogui «ai<-
dlngi, t. y. i'amina kokį-nors žmogaus reikalą; todėl tuo
atžvilgiu jie ir gali būti lyginami, kainuojami ir mieruoja-
mi kokiuo nors bendru saiku.

2. Markso tvirtinimas vientik darbą tedarant daiktų
mainavertį netik nėra priparodytas, bet lygiai jis nesutinka
su tikrybe.

Marksas pats sau prieštarauja. Jis pats pripažįsta, kad
vartojamąją vertį gali turėti tik naudingieji, visuomenei
daiktai. Dėlko? Dėlto kad naudingumas (vartojamoji vertis)
yra neatidalinamas, ėsj'binis mainaverties elementas. Tegu
kas, anot Catliroin’o besakant, su didžiausiu vargu ir darbu
daro batus iš tekturos, jis negalės jų parduoti, jie neturės jo¬
kios mainaverties. bus be naudos.

Tiesa, yra vartojamųjų daiktų, neturinčių jokios mai¬
nomosios verties, pvd. oras, šviesa, vanduo. Bet iš to iš¬
puola tik tiek, kad vartojamoji vertis pati viena da neda¬
ro mainaverties, tam reikia ir kitų sąlygii. Kitaip butu
galima .sakyti: yra protingų esybių, o ne artistų; todėl pro¬
tingumo žymė nepridera artisto prasniui (nota rationalita-
tis non competit notioni artificis). Kaip augščiau buvo mi¬
nėta, vartojamajai verčiai, idant ji galėtu pavirsti maino¬
mąja, reikia da kitų sąlygų: daiktas turi būti privatine sa¬
vastimi ir nebūti neapribotoje apstybėje.

Dėlko nevisų veislių, medžiai yra l.vgiai branginami,
nors jų auginimo ir pagaminimo darbas yra Ijgus? Pir-
mykščiosc Pietinės Amerikos giriose medžiai neturi jokios
mainomosios verties, jų yra tokia apstybė, kaip oro ar van¬
dens. Bet pargabenus į musu, šalį, kad ir lygiu kaštu, įvai-

— u —

rias tų medžių veisles, jos turi nelygų brangį. Ebanas
(juodmedis), magonis ar ąžuolas bus brangesni už liepą, alksnį
ar drebulę (apušj), dėlto kad vienų ir antrų nelygus tvir¬
tumas ir naudingumas. Iškasamos iš tos pačios kasyklos ir
lygiu darbu pagaminamos įvairios akmeninių anglių rųšįs tu¬
ri nelygų brangumą; geresnių vynuogių vynas, padarytas
nors ir mažesne darbo spėka, turi augštesnę mainavcrtį už
menkesnįjį arba kokį vaisvynį, nes daikto vertį daro ar
pakelia jo gerybė, jo visuomeniškai branginamasis naudin¬
gumas.

Lygpat yra su artistiškais veikalais: brangiau yra
apmokamas talentas už darbininką, artistas už amat-
ninką.

Darbo spėkos mainavertis lygiai nepriguli ir nuo iš¬
laidų jos pagaminimo ir užlaikymo. Gabesnysis gydytojas,
geniališkesnysis artistas brangiau yra apmokami už silpnes¬
niuosius, nors visi butu lygius mokslus išėję, ir ly'giai tc-
kaštuotu visų užlaikymas. (Juk kartais gabesnysis gali ma¬
žiau tevalgyti už paprastąjį).

Žodžiu sakant, kritika išparodė pilną marksistų teori¬
jos netikumą ir nenuoseklumą. Kįla klausimas, kaip galėjo
atsitikti, kad Marksas, vyras apdovanotas nepaprastu pro¬
to gabumu, taip menką teoriją galėjo patiesti savo syste-
mos pamatau. Aiškinama tai tuo faktu, kad Marksas te¬
turėjęs akyvaizdoje pačius tik samdomuosius pabrikų dar¬
bininkus ir vis tai, kas jiems tūlose aplinkybėse butu bu¬
vus galima pritaikinti, jisai be jokio pamato apibendrino ir
pakėlė į mokslo systėmą.

Kiti marksistų tvirtinimai.

Greta viršverties teorijos marksistų ekonominio moks¬
lo pamate yra da ir kitų akmenų, būtent teorijos: pramo¬
nės koncentracijos ir turtų akumulacįjos, pamenkėjimo (ar¬
ba išneturtėjimo), kry’zių arba persiritimų.

Vos tik trumpai jas tepaminėsime.

Koncentracijos ir akumulacijos teorija.

Marksistai tvirtina, būtinai atsiliekant nepaliaunamą
pramonijos susispietimo darbą; smulkioji pramonė ir vaiz¬
ba nuolat gaišta, negalėdamos išlaikyti varžytinių ar kon-

4

— 45

Uureiicijos stambiųjų kapitalistų; t<i stambiosios pramonės
susispietimjj, smulkiajai begaištant, vadinama neišvengiama
dabartinėje kapitalistiškoje tvarkoje konceniracija. Nykstant
mažesniesiems pramonės varstotams, darbo įrankiai ir
piningai plusta į rankas kaskart mažesnio didžturčių skait-
liaus (turtų akumulacija).

Ta teorija yra gyvai persūdyta (egzageruota). Ne tik
kitur, bet ir Vokiečių kraštuose Markso teorijos nepatvir¬
tina faktai.

Tiesa, industrijos (pramonės) ir pirklystės srityse cen¬
tralizacijos tendencija yra matoma; ji apsireiškė slopinda¬
ma smulkiąją pramonę ir vaizbą. Taip Vokietijoj per 30
metų (1871 —1900) kalnakasių įstaigų skaitlinės sumažėjo
keturiomis dešimtimis °/q, užtat atskiros kasyklos išaugo
labiau ir prakuto, šąli]) to darbininkų skaitlius dvejopai
pasididino: pradžioje apskaitomojo laiko —1871 metais—
prie didesnio kasyklų skaitliaus tebūta tik 277.878 kalna¬
kasių darbininkų, o 1900 metais prie sumažėjusio 40%
kalnakasyklinių įstaigų darbininkų skaitliaus butą 573.078.

Taipogi butą ir su aludarėmis. 23 metų tarpu bra- •
varų skaitlius sumažėjęs iš 12 su viršum tūkstančių į be-
mažko 7000, o metinė alaus produkcija tuo pačiu laiku
pakilus iš 20 milionų hektolitrų į 44 su viršum milionus
Iicktolitrų.

Bet toki koncentracija aitsireiškia tol ne visose pra¬
monės šakose. Statistika išparodė, kad Vokietijoj, atskyrus
aludarius ir kalnakasius, kitos pramonijos šakos, tiek stam¬
biosios, tiek smulkiosios, auga greta kita-kitos. Ištisa eilė
amatų kaip antai: kepėjų, piovėjų, laikrodininkų, kirpėjų-
skutėjų, ir k. gyvuoja ir plėčias greta stambiųjų tos rų-
šies įstaigų, pastarųjų nenusmelktos.

Tas-pat yra pirklptėje. Šalip milžiniškųjų pirkly-
bos įstaigų laikosi vidutinės ir mažosios krautuvėlės.

Da mažiau Markso teoriją tepatvirtino žemės ukiu.
darbai. Pats Bernstein’as (socialistas), pasirėmęs statisti¬
ka, aiškiai ])ripažįsta visoje Vakarinėje Europoje ir Ame¬
rikos Valstijose vidutines ir smulkiąsias žemės ukes visur
kaskart augant, o milžiniškąsias ir stambiąsias kaskart
smulkėjant ar gaištant.

Virš to nereikia paleisti iš atidos, kad daugybė stam¬
bių industrijos įstaigų priklauso ne atskiriems kapitalis-

— 46 —

tams, bet akcijų draugijoms ar bendrovėiiis. Tokiuo budu
mažėjant pramonės įstaigų skaitliui, nevisada eina mažyn
pačių kapitalistų skaitlius, Icaip pranašavo Marksas.

Išneturtėjimo teorija (Verelendung, znędznienie).

Socialistų nuomone, proletariatui einant vis kaskar
menkyn, neturtėlių skaitlius ir vargas netrukus labai pasi¬
didins ir nebegalės toliau taikinties su kapitalizmo tvarka;
tuomet įvyks krizis, persiritimas.

Tiesa, šiolaikinis visuomeniškojo ukinikavimo būdas
yra pastūmėjęs darbo samdininkus į pagailėtiną padėjimą,
tame nėra abejonės; bet lygiai nėra abejonės darbo žmo¬
nių padėjimą einant kaskart geryn, o ne menkyn, kaip
kad tai pranašauta.

Statistika aiškiai išparodė pastaraisiais laikais samdi¬
ninkų algas žymiai pakilus augštyn; šalip to padidėjus ir
apskritai samdomųjų žmonių darbo pelningumą.

Socialistai yra pratę taip piešti visuomenės padėjimą,
kad jų raštus skaitant išrodo, lyg tartum šiais laikais tėra
ant žemės keletas miliarderių ir nesuskaitoma daugybė iki
elgetavimui nuvargintų ir nugalabintų pavargėlių-proleiarų.
Nesutinka tai su teisybe. Darbo žmonių dabartinis padė¬
jimas, sulyginus su pirmykščiu, yra geresnis; todėl reikia
sakyti augant bendrą visuomenės sluogsnių pasiturėjimą;
greta turtingųjų kutimo eina geryn ir augštyn samdininkų
padėjimas.

Turtų padalinimuos dėl buvimo tebėra nelygaus sai¬
ko, su tuo visi sutinka, bet šalip to negalima užginti že¬
mesniųjų sluogsnių padėjimą, labiausia pabrikų darbininkų
būvį, pastaraisiais laikais nepamenkėjus, bet pagerėjus; todėl
negalima ir kalbėti apie jų išneturtėjimą (znędznienie).
Keista išrodo socialistų logika: kad man šiandien ir geriau
sekasi kaip seniau, vistiek aš galiu skųsties išneturtėjimu ar
painenkėjimu, jei matau mano kaimynui da geriau vykstant,
kad jis greičiau plakas į turtus už mane; yra tai greičiau
pavydėjimas, o ne išneturtėjimas').

*) StžitiBlika galiniu airasti pas Ca(lircin’;\, Tldzlniclia.

— Al —

Krizių (persiritimy) teorija.

Markso iiuomoiie, kas dešiiiitinetis turėtu grįžti dideli
ekonominiai kriziai. Plistorija ir to pranašavimo nepatvirti¬
no, dar antraip, priparodyta ekonominius persiritimus ei¬
nant iigainiu ne tankyn, bet retyn. Sočiai ištiško j i liisto-
rijos teorija ii‘ čia pasirodė gyva egzegcracija.

Kapitalizmas, kaip teisingai pastebia socialdemokratas
^midt’as, parodė didelį palankumą ir liaunumą, prisitai¬
kindamas prie įvairių laikų sąlygų.

Naujalaikė teisdava (non'biiniee :{aBono,^aTe.ir.CTito) ir
pati žengia iiirmyn reguluodama ekonomijos santykius, |)er-
simainiusius dėl įvesdinimo ir pritaikinimo įvairioms dar¬
bo šakoms mašinų ir kitii išradimų. Reikėjo tūlo laiko,
kol visuomenė apsipratino su nauja situacija, todėl išpra-
džios butą daugiau progų krizinis ir suirutėms, kaip vėliau.

Socialistų teorija, apskelbusi neišvengiamą, kaskart
einantį didyn krizių įsigalėjimą, ir čia prasilenkė pro tik¬
rybę.

Hevmonistai .—Vokiečių socialdemokratų tarpe pra¬
sidėjo svarbi atmaina. Marks ir Engels vylėsi nepaliau¬
namą žmonių minių pamenkėįimą padarysiant kapitalui ne¬
tolimą galą; persigyvenusį kapitalizmą busiant pakeistą jo
antitezimi, t. y. socializmu. Juo didesnis rasis pavargis,
juo labiau jis prasiplatins, tuo greičiau ir tikriau turės iš¬
nykti dabartinė privatinė savastis ir užleisti vietą surinkti-
niam (kolektiviniam) turtu, valdymui. Todėl griežtieji mark¬
sistai nepripažįsta jokių pagerinimų darbartinio darbo žmo¬
nių padėjimo, dėlto kad tokie darbai, kaipo paliativai, ga¬
lėtu pratęsti tvermę negeistinos šių laikų socialinės tvarkos.
Tečiau darbininkų socialistų minios nelabai nori tenkinties
žadama jiems ateityje laime, kurios gal vos tik jų vaikai su¬
silaukti, bet geidžia ir patįs savo gyvenimą pagerinti. Yra
socialistų, kurie, išvydę negalint įvykdinti pilno savo par¬
tijos programo, reikalauja praktiškos reformos, tik jie ne¬
turi drąsos viešai prie to jtrisipažinti ir priešinties partijos
disciplinai, todėl ir leidžia save vadžioti ant sieto senųjų
vadų Markso ir Engelso, nesistengdami atsižadėti senosios
fraseohęiijos, kaip sako Bernstein. Yra tai revmonistii arba
reformistu šaka, sutverta to paties minėtojo Bcrnstein’o.

— 48 —

Socializmas ir religija.

Atliktasis 1891 metais Erfurte socialdemokratii kon¬
gresas sustatė ištisą partijos programą, tebėsanlį ikišiol
daugumos socialistų credo, peštame minėtojo programo
punkte štai kas nutarta apie socializmo santykius su reli¬
gija: „Religijos pripažinimas privatiniu dalyku .(Keligion
ist Pri\vatsache); panaikinimas visų puliliškojo iždo išlaidų
Bažnyčios ir religijos tikslui. Bažnytinės ir tikybinės bend¬
rijos (Gomeinde, cominunitas) turi būti skaitomos privati¬
nėmis sąjungomis, turinčiomis pilniausią vidujinę savyvaldą“.
Septintame punkte pasakyta, Itad mokykla yra hetikyhinė.
(Erfurter Programm; lenkiškai atrasti galima pas Cathrein’ą
pusi. 49 ir k.).

Erfurto programas reikalauja, iš vienos pusės, kad
Bažnyčia taptų griežtai atskirta nuo valstijos, idant reli¬
gijos reikalams ne butu duodama jokių valstybinių pašal¬
pų, bet iš antros pusės, religijinės bendrijos, kaipo priva¬
tinės įstaigos, galinčios liuosai atlikti savo priedermes. Pro¬
gramas stato tuos reikalavimus dabartinėms valstijoms; ja¬
me nieko nepasakyta, kaip pasielgtu su religija pati socia¬
listų svajojamoji ateities valstija. Taip yra suitrantamas
ir aiškinamas minėtasis programo punktas ir apšviestųjų
socialistų; tečiaus uolus partijos agitatoriai, norėdami savo
šaliai daugiau tamsuolių pagauti, stengias jiems įkalbėti,
buk socializmas žmogaus tikėjimo neužgaunąs, palikdamas
kiekvienam pilną liuosybę.

Priešingas marirsinio socializmo atsistojimas prieš re¬
ligiją išteka, kaip augščiaus buvo minėta, iš jo pamatinio
mokslo, iš materialistiškojo historijos supratimo. Pagal tos
teorijos socializmas yra jie vien tiktai ukiškai-ekonominė
systema, bet lygiai jis yra pasaulėžvalgos mokslas stačiai
priešingas krikščioniškai pasaulėžvalgai, arba mokslui apie
žemę ir dangų. Socializmas yra materializmas; tikrasis
socialistas yra materialistu.

Kritikuodamas Markso teorijos moksliškumą ir lygin¬
damas materialistiškojo būtinumo (uecessitas) apsireiškimus
su kalvinistų būtinojo paskyrimo mokslu arba predestina¬
cija, Bernstein’as (socialistas-revizionistas) tyčiais sako iro-
nišlcai: materialistą esant kalvinistu, tik he Dievo (So ist

der Matcrialist ein Kalwinist ohne Gott); nes, sulig mate¬
rialistų teorijos, viskas įvyksta necessiiale įyhjsica visose
srityse idėjos ir materijos per amžiną nepaliaunamą mate¬
rijos krutėjimą.

Pagal historiškojo materializmo teorijos, kiekviena re¬
ligija, Ij'giai ir krikščioniškoji, yra tik atspindžiu ir vaisium
nenusistojusių, mainingų ekonominės produkcijos santykių.
Todėl socializmas yra ne tik klaidatikystė (haeresis), be:
sykiu jis yra krikščionj’stės negacija, atmetimas. Išpažįsta
tai aiškiai \'’okietijos socialistų vadovas Bebel'is: „Krikščio¬
nystė ir socializimis, sako, stovi vienas prieš antro, kaip
ugnis ir vanduo“. Tikras socialistas negali būti tikru
krikščionimi, ir antrai]): tikras krikščionis jokiiio budu ne¬
gali būti tikru socialistu.

Kaip pamatas niarksinio socializmo yra stačiai prie¬
šingas krikščioniškam religijos mokslui, taip lygiai jis prieš
tarauja religijai savo tiksht, ir didžia dalimi savo postulatų
ir priemonių: Bažnyčios ir val.'-tijos perskyrimas, mokyklų
sekularizavimas, moterystės skaidymas, priverstina ekspro-
priacija, arba panaikinimas isdarbės priemonių savasties
ir pavertimas jos bendra kolektivine nuosavybe.

Kas link praktikos, socialdemokratai ir dabar, kur
galėdami, riipinas religiją palaidoti. Nors priimant parii-
jon jokios tamtikslios prisiekos prieš rebgij.^ nereikalauja:
ma, bet socialistų raštuose ji visur peikiama ir niekinamai.
Valstijose, kur socialisliškoji valdžia yra labiau pasigavus,
kaip Francijoj, netrukus pradėta taikinti ištisas progiamas,
prašalintas religijos mokymas iš mokyklų, religijos ženklą
atitolinti iš visų viešųjų įstaigų, panaikinti vienuolynai
Bažnyčia atskirta nuo valstijos ir pavergta tai pastarajai
bažnytiniai turtai ir institucijos konfiskuota ir 1.1.').

Priemonlai socializmo atitolinimui.

Kaip įvairios yra priežastįs, vedančios prie socializ¬
mo, taip lygiai gali buti įvairus pnemoniai jo atitolinimui.

Trumpai čia paminėsime trejopos rųšies priemonius.
jau įspėtus I.eono XIII raštuose; juos gali suteikti Bažny-

Qiiac šit ralio uį^ciKli confessarii et aniniaruni pasioris cuni socia-
listis, consiilc moralistas. Pro prasi onf. Lclmkuhl Cu^us Conscieuiiao t, J
n. 10G7; Ta/tryticn’//, syiiopsis theol. ir.oralis t. III ii. 110 ss.).

3

— so¬

čia, valstija ir patįs interesuotieji privatiškieji, būtent darb¬
daviai ir darbininkai.

I. Bažnyčios pagalba j'ra labai reikalinga, dėlto Icad
socializmo klausimo buvimas yra surištas su dora. Bažny¬
čia gali suteikti išganingų vaistų savo mohshi, ]}riesakais,
institucijomis.

1. Bažnyčios mokslas aiškina: a) žmones savo prigim¬
timi esant nelygius iš įvairių atžvilgių, o todėl nelygius
ir turtais'y tą neišvengiamą nelygybę esant naudingą visuo¬
menės labui, dėlto kad pavienius žmones ji laiko suveržus
tampriu reikalų ryšio; b) darbą, kaipo pinngimios nuodėmės
pasekmę, esant nemalonų ir įkyrų žmogaus prigimimui; todėl
nėra vilties susilaukti laikų, kuomet jo reikalas rastųs žmogui
patinkantis; c) turtuolius ir proletarus turint vienus su ki¬
tais taikinties ir sugyventi, kaipo sąnarius vieno ir to paties
žmonijos kūno.

2. Teisybės ir meilės priesakais veikia Bažnyčia įsa¬
kydama: a) teisybę darbininkams, idant teisingai atliktu
ką susiderėję ar apsiėmę, jokiuo budu nekenktu samdytojo
asmeniui ir jo daiktams, šalintus nuo netikusių žmonių drau¬
gavimo ir nekeltu sumišimų;— darbdaviams, idant gerbtu
samdininkus kaipo žmones ir krikščionis, o neapsieitu su
jais kaip su vergais, suteiktu jiems laiko atlikti dievuotu-
mo pareigas, neapsunkintu darbais daugiau, negu gali ište¬
sėti spėkos, sulygtą užmokesnį atiduotu savu ir patogiu
laiku;—b) įkalbinėdama visiems meilę, primindama tą tiesą,
jog pasibaigus šiam, seka amžinasis, tikras gyvenimas; prie
to gyvenimo veda ne pats pasiturėjimas, bet doras turtų
vartojimas, kantriai atliktieji darbai ir k.

3. Bažnyčios pagalba apsireiškia institucijomis, pa¬
lengvinančiomis žmogaus dūšios ir kūno kensmus ir nega¬
lavimus: a) dūšioms įkvėpdama religiją, atnaujinusią pa¬
saulį praėjusiais amžiais, o ir dabar galinčią jį atgaivinti;
b) sykiu neapleisdama ir kūniškųjų darbo žmonių reikalų,
bet da gerindama jų padėjimą gaivinimu dorybių prisitu-
rėjimo, skaistybės (čystatos), taupumo ir k. Šalip to Baž¬
nyčia davė pradžią įstaigoms, gydančioms visųįvairiausių
vargų rųšis ir visuomenės ligas.

II. Yra reikalinga valstijos pagalba, kuri gali suteikti
vaistų ekonominėm socializmo priežastims atitolinti.

— 51

'I’ą darbą valstija gali atlikti:

1. Keldama bendrąjį visuomenės pralobimą, saugoda¬
ma teises turtuolių ir proletarų, o labiau tų, kurie dėl
•jieturto vargu tegali patįs savo teises apginti.

2. Saugodama, iš vienos pusės, privatinius turtus so-
vminlcų, iš kitos gi—samdininkų ir darbo žmonių teises,
kad darbas nepereitu jų galės (spėkų); labiau kad vaikai
ir moterįs nesidarbuotu prieš savo sveikatą; kad darbinin¬
kams teisinga alga netik nebūtu nutraukiama, bet kad jie
galėtu da šį tą susitaupti atsargai; tokiuo budu rasis lyges¬
nis turtų išdalinimas, didesnė daiktų apstybė, o darbinin¬
kai nekeliaus taip lengvai iš tėviškės.

III. Tame dalyke daug ką gali padaryti ir patįs in-
ieresuotieji, samdytojai ir samdininkai, steigdami instituci¬
jas, sąjungas, draugijas — arba mišrias, kur vieni ir antri
bendrai dalyvautu ir susitiktu, arba atsJcirai, kur saukatrie,
darbininkai ar darbdaviai, galėtu inipinties savųjų teisių ir
reikalų apsaugojimu (Cnf. Tanquerey, De existentia iuris-
pag. 51).

Smulkesnes žinias tam klausimui išrišti suteiks tolimes¬
nis sociologijos kursas.

Socializmas Lietuvoje.

Pavieniai socializmo idėjų pasekėjai atsirado pusėj
devintojo dešimtmečio praėjusiojo amžiaus tarpe besimoki
nančiosios jaunuomenės. Jokios organizacijos lietuviai sočia
listai tuomet neturėjo, o atskirieji marksizmo šalininkai
ilgainiu prisijungė ar prie lenkiškųjų organizacijų („Pro-
letaryat“), arba prie rusiškųjų („Hapognan Bo.ui“).

Lietuvių socialistų pradžia galima skaityti 1895 m.
Tuomet „varpininkai“ (tuo vardu paprastai vadinta šali¬
ninkus ir bendradarbius išleistojo Prūsuose .1889 metais
inteligentų laikraščio „Varpo“) perskydo pusiau; socialistai
susispietė vienon grupėn vardu „Lietuviu Socialdemokratų
kuopa'*, o demokratai pasiliko sau-patįs.

Sekančiais 1896 metais „Kuopa“, susijungus su Vil-
Jiiaus socialistais, duoda pradžią lietuvių socialistų partijai,
po vardu: „lAetuvių Socialdemokratų 7^«r<Ųa“—L.S.D.P.
.Tokiuo budu padaryta pradžia visuomenės skaidymui į par-

— 52 —

tijas sulig ekonominių pažvalgų ar reikalų. Miestų dar¬
bininkai atrado savo užstovėjus ir globėjus socialistuose ir
turėjo atsiskirti nuo valstiečių ūkininkų, kuriems socialistų
programas netiko.

Stačiai sekdami Markso moksle}, inteligentai skelbė
rupesnį vientik pačių miesto darbininkų ir nutolo nuo vals¬
tiečių ai' sodiečių-artojų, iš kurių ir patįs daugiausiai
buvo kilę. ' Globdami mažų sulyginamai miestų dirbėjų
skaitlių, jie ignoravo daugumos valstiečių-ukininkų reika¬
lus, nesumodami kaip išsipainioti iš marksizmo teorijos ii
prograiiio.

1S96 metais liko apskelbtas L S.D.P. programas.

Programo pradžioje prieš atskirųjų postulatų išdėsty¬
mą yra patalpinti generaliniai socialistų sąmonės apmatai,
pritaikintini Lietuvai: išsiplėtimas kapitalistiškosios produk¬
cijos, baudžiavai pragaišus; minių proletarilizacija, išplū¬
dusi iš čia luomų kova ir todėl atsiradęs reikalas atskirų
klasių sutvarkymo; privatinės savasties kritika, socialistiš-
kosios tvarkos pamatavimas, tarptautinio proletariato soli-
dariškumo principas, politiškosios laisvės reikalingumas luo¬
mų kovos darbui dėl įvykdinimo socialistiškosios tvarkos.

Toliau eina pats L.S.D.P. programas (minimalinis).

Pradžioje išreikštas postulatas: savistovės demokratiš¬
kosios respublikos, susidedančios ir Lietuvos, Lenkijos ir
kitų kraštų ir paremtos ant liuosos federacijos pamato.

Kiti punktai kalba apie

a) politiškąjį respublikos sutvarkymą ir

b) apie ekonominius darbininkų reikalus.

Tarp pdliliškosios organizacijos punktų yra reikalavi¬
mai: visuotinas, lygus, slaptas balsavimas visuose rinkimuo¬
se; valdininkai ir atstovai atsakomi ir apmokami; valsčių
ir provincijų savyvalda; referendum; metinis mokesnių pa¬
skirstymas; piliečių Ij'gybė be jokio skirtumo; žodžio, spau¬
dos, susirinkimų, draugijų laisvė; milicija; teismas renka¬
mas ir nemokamas; mirties bausmės panaikinimas; religija
pripažinlina privatiniu dalyku; tikybinės bendrijos tegali
Imu t.k pnvalinės; mokymas dykas ir priverstinas; gydy¬
mas, vaistai, laidotuvės veltu; progresiviškieji mokesniai
nuo pelno, turto, palaikų ir t.t.

Tarpe ekonominhi programų punktų atsiranda (labiau
darbininkų reikalams aprūpinti): darbininkų tiesdava (pa-

(5o’jee aaiiOHOAa'rejbCTBo), turinti apsireikšti įvedimu norma¬
linės darbo dienos (8 valandos); uždraudimas samdymo dar¬
bui vaikų iki 14 metų; apribavimas darbo laiko nesuaugu¬
siems (14—18 metų) iki 6 valandų; nakties darbo uždrau¬
dimas, atskyrus tas darbo šakas, kur negalima to įvykdin-
ti dėl techniškųjų kliūčių, ar visuomenės labo; vienakartis
pailsis savaitėje nelrumpesnis kaip 36 valandas; nuspren¬
dimas algos minimum’o lygiai vyrams ir moterims pagal
atliekamojo darbo; dirbtuvių ir pabrikų hygiena; toliau
valstybinė globa darbininkams ir jų šeimynai, ištikus ligai,
senatvei ar bedarbei; darbininkų reikalų priežiūra pavida¬
le inspektorato, renkamo darbininkų iš abiejų lyčių; laisvė
streikų, sąjungų ir apskritai pripažinimas liuosybės darbi¬
ninkų krutcijiniui*).

Katalikų Mokintuvė.

Apsipažinus su liberalistų ir socialistų ekonomiškai-
socialinėmis teorijomis, išpuola iš eilios ištirti katalikų
mokslas, kurs tam tikrų priemonių gydyti visuomenės li¬
goms įieško religijinėje doroje ir Katalikų Bažnyčios įtek¬
mėje. Aišku šį skyrių turint dėl musų didelę svarbą, nes
kuomet pirmesniųjų inokintuvių moksle liko įspėtos klai¬
dos, čia reikia ištiesti tikroji teorija.

Bendrieji principai.

Kiekviena mokintuvė turi būtinai turėti tamtikras pa¬
matines tiesas, teises ar įstatus, bendrus visiems sąnariams
(principia omnibus communia); be mokslo vienybės nėra
ir pačios mokintuvės. Katalikų socialinė mokintuvė turi šiuos
bendrus punktus, kuriuos visi pilnai pripažįsta:

1®. Visi kaulikai vienijasi tikru pasidavimu šventai,
katalikiškai, apaštališkai Rymo Bažnyčiai. Visi kaip tikri
sūnus yra pasiryžę klausyti jos nutarimų ir nurodymų tiek
teorijos, tiek praktikos srityje. Galop visi iš raštų didžių¬
jų mokintuvės mokytojų ir iš teologijos šaltinių semia pi-
^imties teisių ir doros 7no1cshts, ant kurių turi rymoti visa
socialinės ekonomijos teorija.

2®. Parinkime priemonių, tinkančių socialinių ligų
gydymui, darbinių ir agrarinių krizių atitolinimui, visi
katalikai, vistiek po kokiomis mokslinėmis vėliavomis jie

*) Ziiiių apie socializmo ir kitu partiją skaidymos galima rasti vei¬
kale M. liomcr'io: „Litwa“, studyum o odrodzeniu narodu iitewskiego".

54 —

butu susibloškę, išvien pripažįsta pirmąją vyriausiąją vie¬
tą teisybei ir krikščioniškai meilei.

S** Lygiai visi katalikai stoja išvien priešais socializ¬
mo ir ekonominio liberalizmo, kovodami sujungtomis pa-
jiegomis tiek prieš pragaištingas klaidas kolektivizmo, tiek
prieš pavojingus sofizmus palaidųjų laisvininkų. Nėra šian¬
dien rimto kataliko rašytojo, kurs nereikalautų valstybės in¬
tervencijos dėl darbo žmonių būvio pagerinimo.

4°. Pagaliau yra daug socialinių darbų, vienbalsiai
aprobuojamų visų katalikiškosios mokintuvės grupių, nors ki¬
tuose daiktuose jos tarp savęs nesutinka. Pavyzdžiui sakysi¬
me: veikalas darbo žmonių asociacijų, taupos ir kredito
įstaigos, savitarpinė pašalpa, patronatui ir k.; tuos visuo¬
menės darbus pripažįsta visos katalikų mokyklos grupės.

Gru2m .—Visi katalikai, kurie rūpinas darbo žmonių
reikalais ir tyrinėja socialinį klausimą, gali būti padalyti
į dvi atskiri grupi, kurių doktrinos ir pakraipos tarp sa¬
vęs nesutinka.

Nors visiems yra aiškus dviejų grupių buvimas, bet
tol nevisi tesutinka dėl vardų, kuriais reiktu saukatra sro¬
vė pavadinti. Sekdami Antoine’o praminimą, pirmąją
grupą vadinsime konservatorių vardu, dėl to kad ji sako da¬
bartinę ekonominę tvarką gilių reformų nereikalaujant ir
esant paliktiną (ordo conservandus). Antroji grupė gali va-
dinties refonuatorių] ji tvirtina, kad dabartinė ekonomijos
ir visuomenės tvarka, išdygusi iš revolucijos, yra labai ne^
tikusi ir turi būti atnaujinta, reformuota (ordo refor-
mandus).

Tiedvi grupi gali būti vadinami da ir kitais vardais,
gautais nuo dviejų miestų, kuriuose buvo atlikti tamtikri
kongresai ir tapo sustatytos rezolucijos, kurių turėtu lai¬
kytis saukatros grupės šalininkai. Tokioje prasmėje raš¬
tuose pasitinka vardai: Angcrs’o mokykla, kuriuo yra va¬
dinami konservatoriai, ir Liege’o mokykla, kuriuo liko pra¬
minti reformatorių pasekėjai. (Ecole d’Angers — Franci-
jos miestas, ėcole de Liėge—Belgijoje). Antroji grupė va¬
dinasi dar krikščioniškai socinline partija.

Abidvi grupi šakojasi dar į įvairias pagal darytinų
reformų, pagal išrastinų priemonių, pagal reikalautinų
įstaigų ir t.t.

— 55 —

Apleidę dėl laiko stokos kitų grupių teorijas, pasirū¬
pinsime išaiškinti reformatorių grupės mokslą, sekamą dau¬
gumos ekonomistų ir sociologų ir artimesnį musų reika¬
lams.

Katalikų reformatorių grupė.

Katalikų reformatorių grupė, kitaip vadinama: krikš¬
čioniškoji socialinėj)arlija (parti sočiai chretien, christlich-
Socialen) apima visus katalikus, kurie stengias atnaujinti,
reformuoti pagal prigimties ir krikščionystės mokslo tiesų
dabartinę visuomeniškąją ir ekoiiominę tvarką, atsiradusią
iš revolucijos ir iš šaknių pagadintą.

Krikščioniškoji socialinė partija turi daug mokytų ir
galingų šalininkų visuose katalikų kraštuose, leidžia ne¬
maž kningų, raštų ir laikraščių. Tarp kitų mokslo vyrų
tos partijos salininkais yra mums žinami teologai ir socio¬
logai: Pescli, Lelimkuhl, Cathrein, Biederlack, Costa—
Rosetti, Antoine; vyskupai: Ketteler, Fisclier; kardin.:
Langėnieux, Manning; prof. Toniolo, grafas de Mun, kun.
Lemire, Naudet ir k.

Aiškindami partijos mokymą, seksime šią tvarką,—
nurodysime jos pažiūras:

1® i valstijos tikslą ir užduotį;

2® į visuomenės reformą;

3® pažinsime krikščioniškąjį ekonomijos mokslą ir jo
praktiškuosius išvedimus (konkluzijas).

I. Kaip krikščioniškoji socialinė partija supranta valsti¬
jos užduotį? (notio status, pojęcie patistwa).

Krikščioniškoji socialinė partija valstijos rolę taip su¬
pranta. Valstija turi dvejopą tikslą: a) pasekmingai .ap¬
saugoti ir apginti teises tiek pavienių žmonių, tiek jų įsteig¬
tų privatinių draugijų; b) pagaminti reikalingų žemiškam žmo¬
nių pralobimui priemonių, kurių atskiri žmonės savo g.ale
įgyti neįstengia. Žodžiu sakant, valstijos tikslas yra visuo¬
tinas pavaldinių žemiškasis lab.as (reipublicae finis ėst tem-
porale bonum publicum subditorum).

a) Valstija privalo globti ir apdrausti atskirų viena-
tų teises lygiai kaip ir teises įvairių draugijų ar asociaci-

— 56 —

jn, kurios doriškai yra leistinos ir nekenkia visuomenės
labui. Atlikimui tos užduoties valstija painesniuose at¬
sitikimuose gali kartais nutarti prigimties teisės buvimu ar
nebuvimą ir aptarti jos ribas. Visuomenės labo interesus
valstija gali praplėsti ar suveržti ar apribuoti prigimtąsias
vienatos teises, nes kiekvienas pilietis, imdamas valtijos da¬
limi, privalo pakelti auką dėl puhiiškojo labo.

Turėdama augštą galybę varžyti ar paliuosinti pilie¬
čių teises, valstija nėra tečiau neapribotu ponu visų pilie¬
tiškųjų teisių; vyriausia jos užduotis pasilieka visada—glo¬
ba ir apdrauda tikrųjų teisiu.

Valstija ir draugijos. —Ypač kas link privatinių drau¬
gijų teisių, Leonas XIII encyklikoje: „Rerum novarum“
valstybės pareigas taip aprašo: „Atsitinka laikų, kuomet
valstija turi tiesiog stoti prieš tokias draugijas; labiausiai tai
tuomet turi vietą, kada jos stato sau tikslus, aiškiai nesu¬
tinkančius su doringumu, su teisybe ar su visuomenės la¬
bu (cum probitate, cuin iustitia, cum reipublicae .«alute
aperte dissident). Tokiuose atsitikimuose valstija tiesiog
pastatj's kliūtį, kad draugija neįsikurtų, o jau įsikūrusią pa¬
naikins. Bet ir tame dalyke reikalingas yra didis atsar¬
gumas, kad neišrodgtię buk valdžia varžanti piliečiu teises,
arba kad neduotu įstatų, kurie, visuomenės labo pavidalu
apsiausti, tečiau nesutinka su protu (Quibus in causis po-
testas publica summam adhibeat cautionem necesse ėst,
ne iura civium migrare videatur, ne ųuidųuam per spe-
ciem utilitatis publicae statuat, quod ratio non probet. Ėa-
tenus enim obtemperandum legibus, ųuoad cum recta ra-
tione, adeoųuec um lege Dei sempiterna consentiant.—Cfr.
Actą, t. IV p. 203). Nes tiek tik yra įstatų klausytina, kiek
jie sutinka su tiesiu protavimu, o todėl ir su amžinąja
Dievo teise“.

Teisybė reikalauja, kad publiškoji valdžia labiausiai
rūpintųs globti ir apsaugoti teises silpnųjų beturčių ir varg¬
dienių žmonių.

Tą valstijos pareigą prakilniais žodžiais aprašo encyk-
lika „Rerum novarum“: „Visų teisės turi būti šventai ger¬
biamos, o valstija privalo apdrausti jų ramų turėjimą, sau¬
godama jas ir užkirsdama kelią skriaudoms; bet privatines
teises saugojant, ypač reikia rupinties silpnaisiais ir betur-

vi<ais. Nes liūtingieji, luitais kaip kokiu apsaugos pylimu
apsikasę, mažiau lereikalauja valslybinės globos, kuomet
menkieji žmonės, to apdraudimo, kurį turtai suteikia, ne¬
turėdami, daugiausiai yra pasilikę valstijos globai“.

b) Kitas vyriausias valstijos uždavinys yra poziliviš-
kai šelpti visuomenės labą per įstaigas ir institucijas, tve¬
riamas pačios visuomenės darbu ir rupesniu. Tokios
viuomenei, o per tat ir valstijai naudingos įstaigos yra
įvairios draugijos; susispietę j draugijas atskiri žmo¬
nės patįs rūpinas naudingai atlikti savo darbus, raginda¬
mi kits-kitą prie išmaningo veikimo. Tokiuo budu valsti¬
jai belieka mažiau vargo rupinties atskiromis vienatorais.
Todėl steigimas draugijų, turinčių dorus ir naudingus tiks¬
lus, yra labai geistinas vusuomenės ir valstijos labui. Prie
tokių įstaigų ir draugijų priklauso ūkiškosios, apšvietinės,
pramoninės ir kitos asociacijos.

Šalip to valstijos pareiga yra steigti ir šelpti tokias
institucijas ir įtaisymus, kurių privatiški žmonės, nors ir
į draugijas susijungę, įkurti ir paturėti neįstengia. Tokiuo
budu valstija gali padaryti prieinamą ir palengvinti daly¬
vavimą visiems piliečiams dvasiniuose ir materialiniuose
turtuose, reikalinguose žmogaus laimei, čion priklauso:
kelių įtaisymas, komercijos ir pirklybės susinėsimų paleng¬
vinimas, ūkių, pramonijos ir amatų veikalų šelpimas; to¬
liau steigimas mokyklų, kuriose be vargo visi galėtų gau¬
ti reikalingas ir naudingas jiems mokslo žinias ir 1.1.

II. Socialinė reforma katalikų supratime.

Visi katalikai sutinka, kad visuomenės sergamoji li¬
ga yra pirmučiausiai religijos ir doros liga, bet tol nevi¬
sli nuomonės sutinka dėl ekonominės ir socialinės tvarkos-
Krikščioniškoji socialinė partija peikia dabartinį ekonomi¬
jos sutvarkymą, dėlto, kadta tvarka rymo ant neapribotos
konkurencijos ir nesveiko individualizmo; todėl partija rei¬
kalauja reformos, kuri sugrąžintų visuomenei jos prigim¬
tąjį stovį.

Dviem sunkiom dabarties ligom išgydyti, būtent: kraš¬
tutiniam liberalizmui ir individualizmui, socialinė partija
stengias pritaikinti du tikrai gelbiančiu vaistu, lai yra:

Sv. ’iNiJiinuoiO

■2601 VV. Marque;tc Road
Chicsgo, Illinois

— 58 —

globos teisdavą (legislationem protectriccm) ir profesijų su¬
sijungimų -arba susidraugavimų (associatio professionalis).

Tokiuo budu daromasis katalikų visuomenės atnauji¬
nimas apima tris būtinai reikalingus veiksnius: a) veikimų
ir įtekmę Bažnj'čios ir krikščioniškosios meilės; b) išmin¬
tingų, moderuotų, pažangia valstybinę teisdavų (sa])ientem,.
moderatam, progressivam legislationem status); iniciativą
atskirų vienatų (individų) ir savistovių korporacijų (cor-
porationes autonomae). Visuomenės užduotis, sako vysk.
Fischer’is, yra sureguliuoti, sutvarkyti santikius samdyto¬
jų ir samdininkų, darbdarių ir dirbėjų sulig teisybės ir
meilės priesakų (secundum praecepta iustitiae et caritatis).
Nuo tos problemos išrišimo prigulės ateitis visuomenės ir
religijos. Išrišimui socialinio klausimo pirmiausiai rei¬
kalinga yra santaika darbdavio su samdininku, bet greta
tokio gero sutarimo reikalinga y'ra socialinė tcisdava (Ic-
gislatio socialis), kuri teisingai ir lygiai reguliuoUi savi¬
tarpinius santikius samdytojų ir samdininkų“.

Bet čia negana paprastojo silpnesniųjų globimo, ša¬
lip to valstybinė valdžia turi da tiesiog diriguoti santikius
vienų su kitais; valstija privalo stačiai įsikišti į ekonomi¬
nius visuomenės reikalus. Dėlko? Nes paleidus palaidas
saunorines (egoistiškąsias) spėkas, tuo pačiu į ekonomijos
sritį ir į pramonės dalykus persikelia darvininė kova dėl
gyvasties, o toje kovoje visada ima viršų ne silpnasis, bet
tvirtesnysis; todėl valstijos pareiga yra dvejopa: „globti
silpnuosius ir diriguoti tvirtuosius“.

Priemoniai visuomenes reformai').

Visa krikščionių-socialų partija pripažįsta šiuos stam¬
biuosius priemonius visuomenės reformai:

1® Vienas geriausiųjų priemonių sugrųžinti santaikai
tarp samdytojų ir samdininkų, suartinti vienus su antrais,

') Viduramžiu buvo įsikurusio.s ir įsigulbiusios Vakarinėje Ėuro-
poje. o vėliau ir buvusioj iiiusu respublikoj amato ir incuo žmonių drau¬
gijos ir korpor.acijos, vaciiiiainos cechais (coliegia opificum, coi'porations
(l’arts et mėtiers) .Atskirus cechus tvėrė atskirų profesijų ar amatų
žmones: istojinias buvo suvaržytas uvui tikrų kvalifikacijų reikalavimu.
Ceclio žmonės naudojos įvairiomis privilegijomis; nepriklausiusioms prie
draugijos vargu buvo gauti uždarbį ar parodyti savo techniškąjį gabu-

suvienyti pačius darbo žmones vienus su kitais ir pakelti
juos iš vargo yra draugijų ir kooperacijų steigimas. Tuos
draugijos ir sąjungos turėtiĮ būti profesijinės, liuosos, auto¬
nominės, bet pripažintos ir globiamos valstijos, o gaivina¬
mos krikščioniškąja dvasia.

2® Reikalaujama, kad valstija reguliuotų steigimą ir
darbus taip vadinamųjų anonyminių draugijų arba akcio-
nierių kompanijų. Toks reikalavimas yra teisingas, labiau
tose viešpatijose, kur anonyminės draugijos (societates ano-
nymae) liuosai veikia ir yra įsigalėjusios.

3® Katalikai reformatoriai reikalauja, kad įstatai pa¬
dėtų ir palengvintų tverties ir veikti profesijinėms draugi¬
joms, darbininkų syndikatams ir mišriems darbdavių ir dir¬
bėjų syndikatams; kad butu steigiamos ir palaikomos įsta¬
tais patenkančios taikinimo tarybos (permanentia iudicia
arbitrii), sudėtos iš atstovų samdytojų ir samdininkų.

raą. Amatu žmonės, susispietę į draugijas ar brolijas (coiifraierniiates),
turėjo tiksliį suieikti vicns-kitani savitarpinę pašalpą ir apribuoii koii-
kureuciją, kad sąnariams užtiki-inti atsakuuiį pelną ir uzbarbį. Eko¬
nominiu nesutikimu ir paveldėjimu tarp cechu ponu ir darbininku ne¬
buvo, dėlto kad kie’kvicoas aniatninkas ir darbiniiTkiis, po kokio laiko,
savo amatą salėjo varyti savo vardu. Didžioji franeuzu revolucijii
galutinai panaikino darbo žmonių cechus kariu su kitom’is feodalinės
tvarkos įstaigomis, kaipo liekanas buvusios luominės visuomenės orga¬
nizacijos’. Įsigalėjus kapitalizmui, pasilikę be organizacijos, išsiskaidę-
beginkliai amatniiikai išpalengvo pateko nežmoniškam globėjimui besi¬
varžančiu dėl pralobimo didžturčiu, kaip .sako Leonas XIII: ,.Scnsim
Aictuni ešt UI opifices iuhumanilati dominorum effrenaiaequc compeii-
toruin cupiditali solitarios at(juc indcfciisos tempus iradiderii“ („Kerum
novarum“).

Į buvusius cechus su laiku įsiveržė nemaž klaidu ir pirktavirčiu
(abuzų)*; atnaujinant senobines korporacijas, pirma reiktu pataisyii ir
prašalinti j u klaidas.

ų Akcionieriu draugija ar kompanija yra tai praraoniška, pirk¬
liška ar kreditinė (skolinamoji) įstaiga ar apsiėmimas (przcdsiębiorstwo,
npoAupiaric), kur tikrais valdytojais yra akcijų savininkai. --lAri/ff—pi¬
niginis dokumentas, duodąs teisę tapti akcioni’eriu, t, y. dalyvauti akcio-
uieriiiės kompanijos darbuose, pelnuose ir nuostoliuose. Akcionierinė?;
įstaigos kapitalai susideda iš tu akcijįu, o kiekvienas akcijos savininkas
tik tiek teatsako, kiek išneša jo akcija. Akcionieriu kompanijų esama
labai įvairiu; jos stato geležinkelius, bravarus, kepyldas ir t. t*

Rusijos įstatai pripažįsta taip vadinamas akciouierines draugijas,
bet ju steigimo ir veikimo išlygos yra artimai aptartos ir apribotos
vai s ty b i n i ai s įs ta ty m ai s.

Akcionibrinės kompanijos tuo yra pavojingos darbo žmonėms, kad
gaišdamos ar perkeldamos savo veikimą kiton vieton, kapitalo interesui
to reikalaujant, jos nesirūpina buvusiuju savo darbininku likimu ir rei¬
kalais, paliuosuoja be vietos.

4® Maksimalinė diena stambiosios |)rnmoiiijos darbi¬
ninkams.

5® Valstybinis nustatymas algos minimumo; į smulk¬
menų skii’stymiį valdžia gali neįsileisti, palikus tjį darbą
pačiai korporacijų jurisdikcijai.

6® Priverstinas apdraudimas darbo žmonių nuo ligos,
senatvės, bedarbės ir kitų pricpolių. Pamatines teises tam
apdraudimai nustato valstija. Apdraudimo kasei valdyti
renkamos komisijos iš atstovų darbdavių ir darbininkų ly¬
gių sąnarių skaitlių iš abiejų pusių.

7® Griežtai uždrausti visokio amžiaus moterims dar-
buoties kasyklose po žeme; užginti naktinį darbą moterims
ir vaikams iki 18 amžiaus metams; užginti darbą mote¬
rims nėščioms iki pažymėtam laikui po gymdymo.

8® Uždrausti įstatais nedėldienio darbus, reikalaujant
šventadienio pailsio.

9® Pagaliau reikalaujama apsauga prieš ažiotažus^) ir
kitus spėkuliavimus, kurie ištuština žmonių santausas (ar¬
ba taupinius) ir stumia juos į pavargį, kadangi mažas žmo¬
nių skaitlius, įsiplakusių į turtus ir, anot žodžių Leono XIII,
tapusių pramonijos ir pirklystės valdytojais, visą turtų sro¬
vę nukreipia į savo pusę, kad išimtinai patįs galėtų jais
naudoties. (Encykl. „Rerum novarum“).

To programo įvykdinimui turi dvi spėki išvien dar-
buoties: tamtikra tiesdava ir profesijinė organizacija.

III. Krikščioniškoji ekonomijos mokslo teorija.

%emės turtus Dievas yra žmonėms inlilięs hendron
savasti:, lit' negaliviškoje, o ne ]}ozitiviš1ioje to žodžio
įirasmėje.

') Ažiotažu (a},^ioiasre) yra vadinamas loMiuas I>iržosc. t.y. supir-
kinias '.'o vertyliiiiiu poperin uksĮu pakelti ju vonybų ir p.'irdavimas—
tikslu tas vertybes numažinti.

A^ilstijosc. kur jis leistas, ažiotažas yra varomas lab.ai plaėi.ai
Paprastai ažiotažu vadinama pinifrinių bir/.u spekiilacija, kuri |ivicmonin
parinkimu savęs nevaržo dėl paleidimo apgaulingu žinių, kad įvesti i
paklydimą kitus lošikus—konkurentus,—paperka Bpaud.ę ir k.

Tie" ir kiti krikščioniškosios socialinės partijos reikalavimu punk¬
tai paaiškės toliau, besvarstant krikščioniškąją ekonomijos teoriją ir
atskirus sociologijos klausimus.

()l

Krikščioni'ikąja ckuiiomiiie teorija vadiname inoksk');
kurį krikščioniškosios religijos ir doros tiesos paduoda žmo¬
nėms apie vartojimą žemės turtą.

Prieš neaiškias ir painiais nuomones kai-kurių pro¬
testantų reikia žinoti, kad apskritai visas krikščioniškasis
apreiškimas lygiai kaip ir šv. Raštas", pripažįstamas pro¬
testantų vienatiniu apreiškimo šaltiniu, apima daugybę pa¬
mokymų stačiai apie visuomemės ir ekonomijos tvarką; ga¬
na paminėjus kad ir septynis pastaruosius dekalogo prie¬
sakus. Kitos visuomeniškojo ūkininkavimo tiesos logiškai
išteka iš apreiškimo mokslo tiesioginio protavimo keliu.
Iš čia aiškus rupesnis dėl visuomenės ir ekonomijos daly¬
kų Bažnyčios, kuriai tapo pavesta apreiškimo sargyba. Bet
šalip to reikia pripažinti, labai daug visuomeniškai-ukiškii-
jų reikalų nerandant atsakančio išrišimo apreiškime; tas
darbas paliktas pačių žmonių liuosybei ir išminčiai (Cfr.
Biederiaek).

Krikščioniškasis ekonomijos mokslas stato šiuos prin¬
cipus, arba pamatines tiesas, dėl pasisavinimo ir vartoji¬
mo žmogaus naudai tiek pačios žemės tiek jos turtų:

1® Turtai yra Dievo palikti vartojimui visos žmonių
giminės. Kiekvienas rūpinas ir turi rupinties savo gyvy¬
bės užlaikymu; kadangi tos pareigos kitaip atlikti negali¬
ma, kaip tik vartojant žemės daiktus (išviršinių—bona ex-
terna, kad atskirti nuo vidujinių—bona interna) valgiui, ap¬
darui ir gyvenimui, todėl kiekvienas žmogus turi teisę
vartoti žemės turtą.

Palikęs tunus žmonių giminei, Dievas tečiau jų nt-
pasldrstė nei i)adalino nei atskiroms vienatoms ar šeimy¬
noms, nei apreiškė savo valios, kad žmonės tuos turtus
bendrai turėtų ir bendrai valdytų. Todėl apie savastį krikš¬
čioniškasis mokslas yra toks: a) Dievas, žemės Vieš¬
pats, yra ją pavedęs visos žmonių giminės naudai; b) že¬
mė yra duota visai žmonių bendrijai (coramunitati), bet ne
toje prasmėje, kad visi be skyriaus butų jos ponai.s; c) že¬
mės paskirstymą ir turtų pasidalinimą atlieka patįs žmo¬
nės ir jų įstaigos; d) nors būdama padalyta tarp vienatų,
žemė nenustoja tarnavus bendrijai savo vaisiais.—„Deus
enim generi liominum donavisse terram in comniuim dici-
tur, non quod eitis promiscuum apud omnes dominatum \o-

i

ff.

luerit, sed^ąuia partem nuliam cuiąue assignavit possideii-
danij industriae hoininum institutisąue populorum peiniissa
privatarum possessioiium descriptione“. (Encykl. Rernm
novarum, § Neque ėst cur).

2° Yra Dievo valia, idant tarp žmonių butu priva¬
tinė savastis, t. y. kad j privatinį turėjimą galėtų perei¬
ti ne tik tie dalykai, kurių kiekvienas stačiai tuojau rei¬
kalauja savo gyvybės užlaikymui, bet ir tokie turtai, ku¬
riuos žmogus tegali suvartoti tik ilgesniu laiku, o paga¬
liau ir patįs išdarbės priemoniai.

Privatinį turėjimą priemonių, reikalingų pragyveni¬
mui, pripažįsta ir social-demokratai, bet jie tvirtina esant
neteisingą ir bereikalingą privatinę savastį kitų turtų, o
labiau produkcijos įrankių.

Privatinė produlicijos priemonių savastis yra sttstpy-
nusi su žmogaus asmens egzistencija ir yra reikalinga kai¬
po nepavaduojamas darbo akstinas (stimulusj.

1) Privatinis turėjimas išteka iš teisės, kurią žmogus,
būdamas esybiškai neprigulmingas (essentialiter, metaphy-
sice independens), turi dėl savo asmens, dėl savo dvasios
ir kūno spėkų. Turėdamas tą egzistencijos užlaikymo tei¬
sę, žmogus turi lygią teisę savinties tuo, ką jis savo spėko¬
mis padaro, būtent pelnu ir vaisiais savo darbo. Yra vi¬
sai naturališka apskritai pripažinta teisės aksioma (a>:ioma
iuris): daikto savininkui p-iklausant ir tai, ką tas daiktas
iš savęs atneša ar išduoda. Tą teisę pripažįsta ir socia¬
listai, nes ydėm ta teise pasirėmę jie teisingai peikia ir
stengias priveikti kilusį iš liberalizmo darbininko išnaudo¬
jimą. Socialistų tvirtinimas, visą darbo vaisių priklausant
darbininkui, tuomet tegalėtu vadinties pilnai teisingu, jei jie
padarytų pilną išvedimą (konkliuzija), ištekantį iš žmogaus
asmens liuosybės; jei pripažintų ir tai, jog kiekvienas žmo¬
gus ydėm dėlto, kad jis, būdamas .savo dvasios ir kūno
spėkų ponu, gali tas spėkas išnuomoti kito žmogaus nau¬
dai liuosų derybų keliu (libero contractu) ir tuo pačiu
nebeturėti teisės prie ištiso savo darbo, o tik beturėti prie
to atl)’ginimo, už kurį buvo suderėjęs savo spėkas. Jei
tada darbo vaisiai priklauso pačiam dirbėjui, tai jis turi teisę
jais versties kaip nori ir įmano: pasilikti sau, kitam pa-
..vesti, mainyties etc. Todėl ta savojo darbo vaisių teisė

— 63 —

negali tapti apribota turėjimu tik pačių pragyvenimo daik¬
tų, bet lygiai turi būti pripažinta ir produkcijos prierao-
niams, by tik jie ar tiesiog ar tarpiškai per mainiavą ga¬
li būti ir pasilikti darbo vaisiais. (JPescli: Lehrbuch der
Nationalokonomie).

2) Privatinės savasties įgijimas yra dkliia darbo ak¬
stinu. Darbų dirbdamas žmogus turi viltį, kad savo var¬
go vaisius arba nors jo atlyginimą galės sau vartoti kaip
norėdamas. Netekus tokio paraginimo, dauguma žmonių
greičiau pasiduotų prigimtam tingiui, kaip sunkiam dar¬
bui; tada įvyktų ne pagedaujama visų stauni kultūros pa¬
žanga, atsakanti Dievo valiai, bet nepaljaunamas minių
menkėjimas ir grįžimas į barbarybę. Dauguma žmonių
visai nepažįsta augšto ir prakilnaus noro darbuoties dėl vi¬
suomenės labo ar negeisti už savo darbus didesnio už ki¬
tus pelno, o žadamoji gadynė, kuomet darbas virsiąs ra¬
mia rekreacija ar pailsiu, vargu kada pilnai įvyks; socia¬
lizmas, reikalaudamas suvisuomenimo (socializacijos) visų
darbo vaisių, išeina iš klaidingos pažiūros į žmogaus pri¬
gimimą; ta pažiūra nesutinka nei su prityrimu nei su krikš¬
čioniškuoju tikėjimo mokslu.

3) Privatinė sa vastis yra reikalinga dėl palaikymo vi¬
suomenės tvarkos ir atsakančio darbų padalinimo.

Žmogaus reikalai yra labai įvairus; jų patenkinimas
yra lengvesnis, kuomet kiekvienas dirba tiesiog dėl savo
naudos, o ne tada, kada visi butu priversti dirbti stačiai
bendrai visuomenės naudai. Juk ėsama visokių darbų:
prakilnių ir prastų, sunkių ir lengvų, titikančių ir netin¬
kančių, atsakančių ir neatsakančių žmogaus palinkimui ir
gabumui. Kaip čia teisingai paskirstyti ir išdalyti darbus,
pamaikinus privatinį turėjimą? Juk kiekvienam malonu gau¬
ti darbą lengvesnį, švaresnį, ramesnį. Socializmo vadovai
tomis mažomis sunkenybėmis menkai tesirūpina, sakydami
apskritai, stojus naujai komunizmo tvarkai, viską virsiant
geriau.

4) Privatinė savastis yra tinkama palaikymui ramių
santikių tarp žmonių.

Įvykus privatinei savaščiai arba turtų socializacijai,
butu suttku netik darbus atsakomai paskirstyti, bet vargu
butu išrasti teisingą normą pačių darbo vaisių išdalinimui.

— 64 —

Kiftkybė atliktojo darbo tokiai normai netinka. Sakoma:
visi dabuosis pagal savo galėjimo, o gaus pagal reikahį.
Bet reikia atsiminti esant žmonių, visai negalinčių dirbti:
antrą vėl, juk nevisi, atlikusieįi paskirtąjį darbą, sutiks^
su valdžios nutarimu dėl jų darbo vertybės ir nevisi ten-
kinsis skiriamuoju jiems atlyginimu.

Netinka darbo vaisių padalinimo normai ir dirbėjo,
reikalavimai, nes vargu atspėti tų reikalavimų racionališ-
kumas ir teisingumas; su viršininkų nuomone galima juk
nesutikti, o tuomet kjla visuotinas nepasitenkinimas ir gra¬
so pavojus visuomenės ramybei.

Pikti ir netikę dabartiniai visuomenės ekotiominiai san-
tikiai yra atsiradę ne dėlto, kad esti privatinė savastis,
greičiau tam kalta ta aplinkybė, kad veiksniai (faktoriai),
valdžiusieji ir tvarkiusieji visuomenės ūkininkavimą, nesu¬
mojo kaip reikiant atlikti gavo pareigos ir perdaug palei¬
do palaidą žmogaus egoizmą. Žinoma, privatinės savas¬
ties institucija neatitolins visų ydų, atsiras visada nepaten¬
kintų vienatų; tečiau (rpslritqjį nepasiknldnmą daro ne
privatinė savastis kaipo toki, tik jos piktavertimas (abusus),
priešingas prigimties teisėms ir krikščioniškai dorai.

privatinė savastis atsako žmogaus ]}rigimčiai. —Prama¬
tydamas savus ir savo šeimynos reikalus, žmogus tuojau
stengias apsirūpinti reikalingais ateičiai turtais.

Socialistų sakoma, buk privatinei savaščiai išny'kus^
visuomene išdirbsiant ir pagaminsiant didelę apstybę viso
to, ko žmonės ateityje reikalaus, o tuo pačiu ir rupesnis
dėl ateities nebebusiąs reikalingas. Tai labai silpnas vil¬
ties argumentas. Neminint kitų kliūčių, sakysime, kad ir
ateinančioje socialistų valstijoj gali atsirasti nelaimingų atsi¬
tikimų, kada pritruks reikalingiausiųjų daiktų ydėm tuo¬
met, kuomet be jų \Ta užvis sunkiau apsieiti. Juk ir ben¬
drai savaščiai ir bendrai turtiĮ produkcijai įvykus, žmonija
pasiliks prigulminga nuo gamtos ir jos spėkų ne mažiau,
kaip šiandien. Toliau vėl, kaip čia neabejotinai įtikrinti
visus darbo žmones į veikimą, j gerą valią ir rūpestingu¬
mą visuomenės ir jos atstovų, kuriems bus pavestas pro¬
dukcijos ir padalinimo valdymas.

Frigimties tvarka reikidauja buvimo imvaiinės savas¬
ties. —Žmogaus gyvybei užlaikyti visupirma yra reikalingi

žemės vaisiai. Todėl nuo valandos, kuomet pradėjus že¬
mę gyventi atsiranda civilizacija, žmogus neišvengiamai pra¬
deda rupinties įgyti sau turėjimą žemės,*^ kaipo pragyveni¬
mo priemonių šaltinio. Šalip to privatinis žemės turėji¬
mas yra galingu paraginimu prie darbumo. Be to, jei su¬
lig bendrai pripažintos teisybės kiekvienam priklauso jo
darbo vaisiai, tuo labiau artojui priguli laukas ar dirva,
kuriuos vientik jo darbas yra padaręs derlingais ir vai¬
singais. Kas dirbęs-gyvenęs žemę, prakaitu savo dirvą
laistęs ir {vaisinęs, norės jos atsižadėti ir be širdies skaus¬
mo kitam paleisti? Juk teisybė neleidžia savinties tuo, ką
kitas savo kruvinu darbu yra sau pasidaręs.—,Agerquip-
pe cultoris manu atųue arte subactus habitam longe mutat:
e silvestri frugifer, e.K infecundo ferax efficitur. Quibus
autem rebus ėst melior factus, illae sic solo inhaerent mis-
centurųue penitus, ut maximam partem nulio pacto sint
scperabiles a solo. Atųui id queinquam potiri illoque per-
frui, in quo alins desudavit, utrumne iustitia patiatur?“
(Enc. Rerum novarum. Sulyg. Pesch: Liberalismus und
Cliristl. Gesellschaftsordnung, pusi. 278).

Iš minėtųjų priparodymų matyt, ėsant Dievo valią, kad
žemiškieji turtai galėtų būti privatine žmonių savastimi.

Savasties {gavimo budai.

Įvairius savas ties {gavimo ir valdymo budus atsidėjęs
svarsto moralinės teologijos mokslas žinomame mums trak¬
tate de iustitia et kire.

Paprastai skaitomi penki įgijimo budai: okupacija (už¬
ėmimas), priaugimas (accessio), darbas (labor), užsigyve-
nimas (praescriptio), kontraktai.

Šiandien turi įpatingą svarbą darbo būdas, dėlto, kad
socialistai, atmesdami kitus budus, tą vieną tevadina tei¬
sėtu; sako, niekas negalės savinties kitais turtais, kaip lik
tais, kuriuos pats yra sau pasidaręs savu darbu.

, Darbo vardu vadiname žmogaus veikimą, tinkantį tur¬
tų pagaminimui (labor ėst industria humana apia ad pro-
ducenda bona); vistiek kūno ar dvasios darbas, bytik bu¬
tu vartojimu ir pridėjimu žmogaus spėkų; darbas pats tu-

— ce¬
ri natūralinį tikslą—pagaminti daiktų, naudingų tiek at¬
skiriems žmonėms tiek visuomenei.

Kiekvienas žmogus turi prigimtą teisę užlaikyti sa¬
vo gyvybę ir savo kūnines ir dvasines spėkas, o todėl tu¬
ri teisę savinties visu tuo, ką padaro ar išdirba su pagal¬
ba minėtųjų savo spėkų.— ,Kaip pasekmės išteka iš prie¬
žasties, kuri joms yra davus pradžią, taip lygiai darbo
vaisius teisingai priguli tam, kas yra darbą atlikęs.—Quo
modo effectae res causam seųuuntur a qua effectae sunt,
sic operae fructum ad eos ipsos, qui operam dederint,
rectum ėst pertinere“. (Rerum novarum).

Darbo vaisiais savinanties reikia atskirti įvairus at¬
sitikimai.

Jei kas savo darbą padeda į kokį daiktą, tapusį jo
privatine savastimi per okupaciją ar kitu budu, tuomet
padarytasis daiktas ištisai priklauso jani ir savo medega
(materia) ir savo forma, kurią jo darbas dalykui yra suteikęs.

Jei kas savo darbą įdeda į svetimą daiktą, tuomet—
apskritai kalbant—pasidaro bendra savast;is kas yra dar¬
bo pasekmė priguli tam, kas yra darbą padirbęs, o mate¬
rija, įgavusi per tą darbą naują išvaizdą, pasilieka savas¬
timi kieno buvusi.

Jei darbo pasekmės (ar vaisiaus) negalima fyziškai
prigimtinės tiesos taisyklė: Accessorium secĮidtur principaJe,
atidalyti nuo medegos, tuomet yra pritaikintina žinomoji
antrinas seka pirminą. Sprendžiant kas reikia skaityti
pirmiuu (principalę), o kas antrinu (accessorium), žiūrima į
ekonominę vertybę daikto ir darbo, o ne į metafyziškąją daik¬
to formą. Nafta, kad ir persunkta (rafinuota) kieno nors,
ir po tokio išvaizdos pagerinimo pasilieka savastimi pirmi¬
nio savininko; visai antraip stovyla, artisto padaryta iš
svetimo akmens ar medžio, turi būti pripažinta savastimi
artisto. Naftos savininkas turi užmokėti rafineriui už jo
darbą, o artistas turi atsilyginti akmens ar medžio savi¬
ninkui už matcriolą, tapusį artisto savastimi. Painesniuose
atsitikimuose artimesnes taisykles turi nurodyti teisdava.

Jei darbas yra atliekamas ne savu, bet svetimu var¬
du (non proprio nomine, sėd in altorius servitio), tuomet
darbininkas nuo samdytojo tegauna tik tą atlyginimą, koks
sulig prigimties teisių buvo liuosai suderėtas; tas dalykas
paaiškės kiek žemiau.

— 67 —

2. Kontraktai.

Antriniais savasties {gavimo budais vadiname įvairias
teisines sutartis (transactiones iuridicae) ir kontraktus.

Krikščioniškąjį kontraktų mokslą atsakomai tyrinėja
morališkos teologijos traktatas de contraclibus in ęenere et
in specie. Todėl mums belieka atidžiau apsvarstyti teisin¬
gosios tavorų kainos klausimą (de iusto pretio mercium).

Tame dalyke štai kas yra žinotina:

1) Ekonominiai liberalistai ir kiti, kurie valstiją ir
jos teisdavą teskaito vienatiniu visų teisių šaltiniu, pripa¬
žįsta ir laiko teisinga visokią kainą, kurios valstija nedrau¬
džia po bausme. Todėl kainos, kurių reikalauja pramoni¬
ninkai ir apsiėmėjai (przedsiębiorcy, npe^npnHnMaTe.™),
susivieniję į kartelius arba į trustus') sykiu su tikrųjų mo¬
nopolių savininkais, niekada negali būti neteisingos, kol jos
pasilieka valstybinių įstatų ribose; sulig minėtosios nuomo¬
nės, peraugėtos kainos gali vadinties „netinkančiomis“,—
„neatsakančiomis“,— „nepadoriomis“, bet niekada—
singomis.

2) Krikščioniškasis doros ir teisės mokslas (christiana
doctrina morum et iuris) į kainų teisingumą žiuri kitaip,
neg ekonominiai laisvininkai; pripažindamas prigimties tei¬
sių buvimą ir skaidydamas jas pamatu visų pozitivinių
teisių, jis sako nevisas valstybės toleruojamas kainas tuo
pačiu ėsanc teisingas.

Katalikiškas mokslas atskiria trejopą kainą: konven-
cionalinę, legaUnę ir paprastąją, pagal įvairių būdų, ku-

•) Tntstai (t r u s t, skaityk: trcst) yra sąjungos, fabrikantu ir pra¬
monės savininkų steigiamos, su tikslu sujungti dirbtuves ir kitas pra¬
monės Įstaigas i" vieną galingą instiiucijų arba darbo paimiuvcs. Atskiri
savininkai tampa irusio dalininkais. Toki draugija gali sau paveikti
pasaulinę rinką ir reguliuoti produkciją ir jos kainas kaip tmkiima.
Trustų tėvi.škė—Amerika. Pradžioje 1903 melų Suvienytose Valstijose
bula 453 irusių su kapitalu daugiau kaip 46'niiliardų frankų. Stam¬
biausieji trustai: naftinis, cukrinis, degtininis, plieninis, sidabrinis,
tabokinis, poperinis, voverinis, odinis, elektrinis.

'l'aip trustai turi sumonopolizuotas visas didži.ąsias išdarbės šakas.

JCnrlclis (Cartell), kaip ir trustas, yra vartauninkų-piniguočių są¬
junga su tikslu apriboti konkurenciją ir varžytines, kad nenusileistu
kiliuos produkcijos išdirbinių ir kartu su tuo sumažinti darbo žnionių
susiorganizavimą. Karteliuose pasilieka atskiriems dalininkams didesnė
liuosybė, kaip trestuose; dalininkai yra susivaržė kaikuriais apsiėmi¬
mais, pavyzdžiui, ne pardavinėti pigiau tūlos kainos, arba nedirbdinli
kokių tavorų daugiau kaip pažymėta norma ir t. t.

— 68 —

riais kainos atsiranda ir pasidaro. Legaline vadinas kai¬
na, nustatytoji publiškosios valdžios; konvencionalinė (pre-
tium conventionale) yra kaina, kurią sulygsta tarp savęs
pirkėjais ir pardavėjas liuosomis derybomis daiktams, kurie
dėl savo retenybės ar brangio nei legaliuos nei paprasto¬
sios kainos neturi, kaip antai: meno veikalai, seni rankraščiai,
brangakmenis ir k.; paprastoji kaina (vulgare) įvyksta
bendru žmonių vartojimu (communi aestimatione) ir esti
įvairi sulig laikų ir vietų įvairybės Ji nusiatoma ne ma¬
tematiškai ir prileidžia tūlą platenybę; gali būti trejopa:
augštesnėji, žemesnėji ir vidutinė (supremum, infimurn,
medium). Normalinėse sąlygose paprastoji kaina toje pat
vietoje pasilieka maž-daug vienoda.

3) Seniau nebūta klausimo apie teisingumo prethm
vulgare, dėlto kad nebūta ir tokių veiksnių (faktorių),
kurie paimastąją kainą butu taip galėję nustatyti, kad ji
virstu neteisinga, nors da vis ir vadintus vulgare. Sena¬
sis ekonominis gyvenimas, šalip įvairių teisybės laužynui
—sako Biederlack—taip buvo persėstas krik.ščionystės dva¬
sios, jog įsigalėjimas kainų, nesutinkančių su krikščioniuė-
mis pažiūromis, buvęs visai negalimas. Tasai klausimas
atsiradęs laikais, kuomet liberalizmas paleidęs nežabotą
individualinį egoizmą ir patiesęs jį į pamatus tautų ūki¬
ninkavimo. Tuomet iškilo tokie apsireiškimai visuomeniš-
kai-ukiškojo gyvenimo, kurie netrukus turėjo būti išaiškinti.
Tarp kitų, čion priklauso atsiradimas pralobių (majątek,
iiJtymeCTBo) ar turtų, įgautų pirklyste ar pramone. Toks
didelis įturtėjimas per vaisbą ar pramoniją negalėjo įvykti
kitokiu budu, kaip tik reikalauįant legalo augštų kainų už
tavorus arba už daromus kitiems tarpininkavimus ir pa¬
tarnavimus, kitaip sakant dėlei baisaus skirtumo tarp kai¬
nos, kuria tavorai pardavinėta ar daryta patarnavimai, ir
tarp turėtųjų išlaidų.

Kitas įstabus apsireiškimas yra tvėrimos kartelių, trus-
tų ir kitų panašių draugovių pirklių ir pramonininkų tar¬
pe; jų tikslas yra—šiokiuo ar tokiuo budu — paveržti sau
įtekmę ant nustatymo kainų tavorams ar patarnavimams.
Todėl senasis liberalizmo mokintuvės tvirtinimas, papras-
tąją turgaus kainą (pretium vulgare per oppositionen ad
logale) esant naturališkaja kaina, šalip minėtųjų apsireiš-

— 69 -

kimų, nebesutinka šiandien su tikrybe ir neberanda sau
šalininkų.

4) Kainų nustatymo įtekmė šiandien kuone išimtinai
eina iš šalies pirklių ir tavorų pardavėjų; ta aplinkybė yra
turėtina akyvaizdoje, aiškinant klausimą apie tavorų kainų
teisę. Nėra abejonės pirklį galint už savo tavorą reika¬
lauti kainos augštesnės, kaip visos jo tam padarytosios
išlaidos. Kitaip pirklys neturėtu jokio pelno, o todėl trūk¬
tu jam didžiausiojo darbumo paraginimo. Visuomenės la¬
bui }'ra reikalinga, kad pavieniai žmonės turėtu ir tvirtai
jaustu darbumo norą. Apskritai imant pralobimo geidimas
yra išteisinamas visuomenės labo žvilgsniu.

Tame pačiame visuomenės labo prasnyje (idea) yra
jieškotina norma aptarimui teisingojo pelno augščio (iusti
pretii ųuantitas).

5'j Pelnymo tikslu kiekvienam valia reikalauti už ta¬
voms kainos, perviršijančios savasias išlaidas tiek, kad
gaunamuoju pelnu galėtu pragyventi ne tik jis pats, bet
Ij'giai ir jo šeimyna, pasiliekjint tame luome (in eodem
statu), kokiame yra gimęs ir išauklėtas.

Negana to; galima da toliau žengti. Visuomenės labui
netik nėra priešingas, bet ir naudingas geidimas pakilti
pačiam ir savuosius iškelti į augštesnį visuomenės luomą
ir įgyti geresnes gyvenimo sąlygas; ta vikis yra galingu
darbumo akstinu.

Toki sąlygų permaina visuomenei nekenkia. Pra¬
gaištinga visuomenės labui tegali būti tik urna permaina,
galėjimas pereiti į augštesnį luomą greitu laiku be dides-
nuo asmeninio darbo arba vėl perdidis lengvumas nustoti
teisiai įgyto turto, nežiūrint gabumo ir apsukrumo.

6) Nėra nei imžiausios abejonės visuo7nenės labui
ketiJciant neajiribotą liuosybe reikalauti nors ir aicgštesniųju
kainų ir Imosybg vienyties su kitais kainų pakėlimo tikslu
(Biederlack).

Tiesa, pelnui augant eina didyn ir. noras darbuo-
ties, bet iš kitos pusės žinome padedamąjį darbą tol ne vi¬
sada galint lyginties su gaunamuoju augštu pelnu.

Ir negalima matyti jokios naudos žmonijai iš to, jei
atskiros vienatos,— atsiradusios taip laimingame padėjime,
jog menku darbu didžius pelnus gauna,—tuo savo padėjimu

— Te¬

gali nandoties pagal savo išgaidų, ėsančiti tankiausiai ne
kitu kuo, kaip paprastu goduliu ar gobėįiinu. Aiškus daik¬
tas, iš tokių santikių turint kilt klasinę luomų neapj’kan-
tą ir kitas artimas socialines ydas.

Pamatinės prigimties teisės reikakauja, idant žemės
turtų tarp žmonių piidalinimas niekada nebutu prag.aištin-
gas dėl visuomenės labo ir netaptu priežastimi didžių so¬
cialinių ydų. Todėl prigimties teisių prasmėje neteisingas
yra reikalavimas tokios kainos, kuri neišvengtinai kenktu
visuomenės labui ir pagimdytu pragaištingas pasekmes.

Toks aptarimas yra perdaug apskritas (generalis) pa¬
našiai daugybei kitų moralinės ir teisinės srities opinijų.
Arčiau aptarti ir konkretiškai išaiškinti tokias opinijas
yra uždavinys mokslo ir teisėtos tarp žmonių valdžios,
taikinant prie sąlygų įvairių vietų ir laikų. Ydėm ta ap¬
linkybė, kad prigimtinės teisės yra labai apskritos ir ne¬
ribotos, suteikia prog<ą šiandieniniam teisių mokslui visai
neguoti prigimties teisių egzistenciją.

Nedaug tegelbėtu kainų teisingumui kad ir labai smul¬
kus jų pažymėjimas iki skatikų. Naudingiau ir pasekmin-
giau pasielgtu valstija, jei sumotu tau) sutvarkyti ištisą
afyvartą, kad perdiddm kainų reikalavimas rastus atitolin-
lintas. Pavyzdžiui valdžia turėtu ir galėtu uždrausti ar¬
ba uždaryti draugijas, jsikurusias tikslu padidinti tavorų
kainas; šalip valdžia turėtu kontroliuoti darbus visii aso¬
ciacijų, turinčių įtekmę ant kainų nustatymo.

Todėl ne kiekviena kaina, atsiradusi per sutikimą
daugelio pardavėjų ir daugelio pirkėjų, eo ipso yra teisin¬
ga. bet vien tik ta paprastoji kaina {vulgare pretium), kurį
yra nustatyta po pi'iverstina 2 ))ibliškosios valdžios Icontrole

Darbo kontraktas ir alga‘).

Darbo nuomos ir algos klausimas turi didžią socialinę
svarbą, o kartu yra tampriai sujungtas su visuomeniškosios
doros reikalais.

Yra žmonių neturinčių nei žemės, nei kapitalų, nei
kitų priemonių, kuriais galėtu versties savarankiškai, vary¬
dami pirklystę, pramonę, amatą ar dirbdami žemę. Tokie
žmonės (proletarai), norėdami išmaitinti save ir savo šei-

j Tainiuercy, Bicderlack, Autoiue.

— 71 —

mynas ir susitaupti mažą atsargą nelaimės ar reikalo prie¬
puoliui, paprastai išmomtioja kiliems savo daria, t. y
parsamdo savo darbumo spėkas.

Derybos, kuriomis samdininkas apsiima laikinai dar-
buoties samdytojo naudai, yra vadinamos darbo samdymo
lygluvėmis, arba asmeninio darbo nuoma (Locatio opera-
rum, contractus laboris, umowa najrnu, .loroBOpt o iialiji'I:)-).

Vergija (servitus) pirm Kristaus laikų viešpatavo mažne
pas visas tautas. Vergas buvo savo valdovo ar pono sa¬
vastimi lygia kitiems pirkliavos-pardavos daiktams.

Baudžiava (colonatus, panszczyzna, icplnocTuiHCCTBo)
atsirado apie ketvirtąjį amžių po Kristaus. Baudžiauniit-
kai (žem. lažininkai) buvo prikergti prie žemės, kurią jie
dirbo nepaleistinai; jie nebuvo tikri vergai, greičiau vidu¬
rinis luomas tarp palaidųjų ir vergų. Su laiku baudžiau¬
ninkų padėjimas pablogo; prie to pabloginto labiausiai pri¬
sidėjo rymiškai-byzantiškųjų teisių mokslas (Codex lusti-
tiani), atgaivintas ir išplatintas Bolonijos juristų rupesniu.
Tie glosatoriai ir legistai, platindami per mokyklas ir per
užimtąsias administracijas vietas senoviškojo absolutizmo
idėjas, darbo žmones ir baudžiauninkus pavergė galiūnams
ir žemės savininkams, kurie, egoizmo vedami, minėtąjį
mokslą ląbai globė ir platino.

Baudžiauninkai galėjo turėti namus ir kiek kitų tur¬
tų, galėjo juos palikti savo įpėdiniams, bet neturėjo teisės
atsitolinti ar atsitraukti nuo žemės, prie kurios jie buvo
prikergti. Paskirtomis dienomis jie dirbo ponui, o liku¬
siuoju laiku dirbo sklypelį žemės, pavestosios jų pačių
pragyvenimui.

Šalip baudžiauninkų vėliau išpalengva atsirado liuo-
sininkų ir palaidų žmonių, ėmusių versties įvairiomis pra¬
monėmis ir amatais. Tuomet Vakarinės Europos valstijose
susitvėrė amatninkų draugijos, arba kolegijos (collegia opi-
ficum), veikusios ir buvusioje musų respublikoje ir žino¬
mos cechų vardu.

*

Privatinės savasties priešininkai darbo nuomos teisė¬
tumą visai neguoja, reikalaudami kad darbininkai daly¬
vautu pelne, gaudami jo dalį proporcionališką darbui.

•) l).'irlio Kvoluciįos liistoiijii žino tre,jo|i.ą .atiiiuiim: vergiją, baudžiavą
ir saiiulyiiKi (salariatus).

Darbo nuoma nėra priešinga prigimties teisei.—

Prigimties teisės netik nedraudžia darbo nuomos, bet
da labai dažnai daro ją priverstiną tai šaliai, katra parsi-
samdo. Darbo spėkų parsisanidymo teisė išteka iš įgim¬
tos žmogui teisės liuosai disponuoti savo spėkas ir pajie-
gas, neišskiriant ir to, kad galėtu jas pavesti kitam, bytik
leistinu doriškai tikslu.

Ta parsisanidymo teisė kartais gali virsti moraline
pareiga, būtent tuomet, kada nėra kito budo aprūpinti sa¬
vo ir šeimynos pragyvenimą, arba jei tik tokiuo tegali įvykti
kitas pasiektinas tikslas.

Dėl begalinės liuosybės, viešpataujančios turtu gau¬
dyme, darbo samdymas nesykį ir labai tol prasilenkia su
tiesa, laužydamas silpnosios pusės teises. Tečiau, apskri¬
tai kalbant, samdytojas neturi pareigos atiduoti dirbėjui
visą jo darbo vaisių, arba produktą, jei darbas buvo at¬
liktas samdytojo vardu ir jo naudai. Tiesa tereikalauja
atlyginimo tarp to, ką darbininkas išleidžia darbdavio
naudai, ir to, ką jis nuo jo gauna. Tokiam atsilyginimui
iš abiejų šalių įvykus, tiesa randasi patenkinta (iustitiae
satisfit); darbininko išleidimai gali būti nelyginamai ma¬
žesni už atliktojo darbo vaisių. Todd darbo vaisiaus arba
produkto negalime statyti nuomon teisingos algos lyginiui,
jei remties prigimties teisių pamatu.

Teisingos algos norma. (De iusto salario).

Eįla opus klausimas dėl samdininkų- algos augščio:
kokios algos i'eikalauja tiesa ir iš kokios normos ji yi'a
išvestina.

Yra visokių atsakymų.

1) Liberalistai teisinga vadina tą algą, kurią samdy¬
tojas ir samdomasis yra tarp savęs susilygę; pagal tos nuo¬
monės, teisingoji darbo alga įvyksta konkurencijos keliu
ir jos augštis priklauso nuo pasiūlo ir paklauso (podaž i
popyt, npegjO/fienie n cnpocį). Paklausas čia reiškia tą
kokio-nors darbo rųšies kiekybę, kuri kokiuo žinomu laiku
yra reikalaujama; pasiūlas atsako skaitliui darbininkų, jieš-
kančių tos rųšies darbo.

— 73 —

Kiti sako tą algą esant pripažintiną teisinga, kurią
kiekviename atsitikime sudera tarp savęs darbo davėjas ir
ėmėjas, nors ji butu ir žemesnė už priimtą toje vietoje
normalinę algą, pasitikint abidvi šąli lygstaut buvus visai
liuosi nuo kokios-nors viršinės prievartos (violentia esterna).

2) Socialistai, visai antraip, tvirtina darbininkams
pagal tiesos (ex iustitia) prik'lausant visą darbo vaisiu, at¬
metus medegos vertybę, geležų ir padarų sudėvėjimą ir
protinį darbą tų, kurie savo inteligentija darbus veda.

Prieš tas pažiūras reikia visų-pirma pasakyti, kad
žmogaus darbo lyginimas su viršiniais turtais (aeųuiparatio
laboris eum bonis externis) yra neleistinas. Darbas yra
veikimas žmogaus, kurs nemažiau už samdytoją yra Dievo
paveikslo nešiotoju ir turi švenčiausias teises ir pareigas;
todėl darbas yra neatskirtinai sujungtas su žmogaus asmeni¬
nu, kuomet viršiniai turtai yra beasmeniai (impersonalia)').

Antra, viršinių turtų raainaverties teisingumas ne nuo
pačių tik pasiūlų ir paklausų tepriguli. Pasiūlas ir pa¬
klausas gali būti pakelti ir nuleisti darytiniais, o nekartą
ir labai netiesiais priemoniais; todėl gali atsitikti, kad pa¬
daryta tokiuo budu kaina bus lygiai neteisinga, kaip ir su¬
vartotieji jos įvykdymui netiesieji priemoniai. Atmetus
kitus darbo įkainavimo veiksnius, galėtu atsitikti, kad pati
pasiūlo ir paklauso taisyklė baisiai numažintu samdininko
uždarbį, taip kad jo nebulu gana dienos reikalų patenki-
Timui ir gaunamoji alga neatlygtu darbininko išleidimams,
uiesa be abejo reikalauja, idant samdytojas sugrąžintu sam¬
dininkui nors vis tai, ką jisai bedirbdamas išleidžia.

Prigimties teisės reikalauja, idant alga atlygintu do¬
ram ir tvarkiam dirbėjui jo pragyvenimo išlaidas. Jei dar¬
bininkas, vargo spaudžiamas, sutinka dirbti už menkesnę
algą, kurią jam primeta samdytojas, yra tai „prievarta,
prieš kurią kelia balsą tiesa“. „Quodsi uecessitate opifex
coactus aut mali peioris metu permetus duriorem condici-
onem aceipiat, quae etiamsi nolit aceipienda šit, (juod a
domino redemptorc operum imponitur, istud ųuidem ėst
subirę vim, cui iustitia reclamat“ (Rerum uovarum).

3) Nežiūrint visų minėtųjų skirtumų, reikia tečiau
sulikti darbo vertybę turint daug bendrų panašumų su ta-

*) Costa—Rosetti, Philos, moralis.

^ 74 —

vorų vertybės nustatymu. Išteka tai iš tos ypatybės, kad
dai'bas, nors ir būdamas žmogaus akcija, vienolc gali l)uti
parsamdomas svetimai naudai l)'giai kitiems malerialiniems
daiktams. Todėl darbe, kaip ir kituose vartojimo dalykuose,
mes atrandame abidvi vertybi; mainomąją ir vartojamąją.
Tavorų mainavertį mes svarstome tokiuo budu, kad iš vie¬
nos pusės imame pirkėjo reikalą,—vistiek tikrą ar tik re¬
gimą,—o iš antrosios—tą, ką suteikia pardavėjas. Taip
pat atsitinka svarstant darbo mainavertį; i.š vienos pusės
turime omenyje tą naudą ar pelną, kurį darbas suteikia
samdytojui, iš kitos pusės—nors tą, ką samdininkas dirb¬
damas išleidžia.

Bendrovės teorija. — Yra ekonomistų, kurie tvirtina
darbininką, apart algos, turint gauti tūlą dalį savo darbo
vaisiaus. Tos teorijos šalininkai į nuomos kontraktą žiuri
kaip į kokią bendrovę ir asociaciją, kurioje abudu kontra-
gentu, samdytojas ar samdomasis, dalyvauja pelnymuose
sulig kiekybės įdėtojo kapitalo, iš vienos pusės, ir darbo
—iš kitos.

Tečiau darbininko dalyvavimas pelne prigimties tei¬
sėmis yra nepriparodomas. Socialistai ir kiti, kurie to rei¬
kalauja, kontraktą bendrovės maišo su darbo nuomos kon¬
traktu (contractum societalis confundunt cum contractu
operae locatiojiis) Derybos, kuriomis dirbėjas parsamdo
laikinai kitam savo darbą, yra pačia esybė nuomos, o ne
bendrovės kontraktas; o juk už parsamdytą kitam darbą
negalima teisėtai nieko kito reikalauti, kaip tos sulygtosios
ar nelygtosios algos, arba to užmokesnio, kurs atlygsta na¬
tūralinei darbo vertybei (aeųuivalet natūrali valori operae).

Minimalinės algos nustatymas teisybės atžvilgiu (Deter-
minatio minimi salarii intuitu iustitiae).

1. Samdytojai turi sulig teisybe {ex iustitia) moJcėti
tohia algą, holda atsako ekono7nmei vertybei atliktojo darbo.
Teisybė reikalauja, kad kontraktus dai-ant butu užlaikoma
lygybė (aeąualitas) tarp atliekamojo darbo ir mokamosios
algos, kad samdytojas atlygintu samdininkui suvartotąsias
spėkas; todėl ta alga turi būti nors liek pakelta, kad jos
butu gana darbininkui dėl sugrąžinimo išaikvotu spėkų
valgiu, gyveti'mu, apdaru ir t. t. Kadangi žmogus, savo

— 75

pagiinimu. negali staliniai darbnoties be pailsio, dieninis
uždarbis turi būti užtenkamas darbininko pragyvenimui
ir pailsio metu, būtent nedėlių ir švenriu dienomis*).

2. Teisybė reikalauja, kad durbininkiii butu gražina¬
mos išlaidos, padarytos įgijimui mokslo, gabumo ir prantu-
mo (intelligentia).

Minėtasis objektivinis atlyginimas (ekvivalentas) tarp
samdininko darbo ir jo gaunamosios algos tol da negrąži¬
na darbininkui ištisos sumos, kurią jis yra dėl darbo iš¬
leidęs. Nusamdytasis kokiai dienai darbininkas suvartoja
samdytojo naudai ne vien tik tas savo kūnines spėkas,
kurias jis ta pačia diena turi atgauti pavidale valgio, pa¬
ilsio ir t.t., bet dirbdamas jisai maž-daug suvartoja savo
jirantumą, sąmonę, mokslą, gabumą, prityrimą; todėl sam¬
dytojas turi grąžinti atsakančiu budu išlaidas, padarytas
jgavimui tų dvasinių SĮiėkų. Juk negalima sakyti inoky'-
tojus, gydytojus, advokatus, kunigus ir kitus, ilgais metais
ir brangiomis išlaidomis įgijusius pritinkamą jų Įirofesijai
ar pašaukimui prisiiai.symą, neteisingai reikalaujant už savo
darbus didesnio atly'ginimo už kitų profesijų žmones, ne¬
reikalavusius taip ilgo ir brangaus taisymus. Dėl tos pa¬
čios racijos suaugęs darbininkas turi gauti brangiau už
darbą, kurį tik jis tegali atlikti, už vaiką arba kitą nepil¬
nametį ar nesuaugusį.

3. Apdraudimas senatvės, bedarbės, ligos ir t. t. —
Pabrikantas teisingai reikalauja, Irad parduodamųjų išdir¬
binių kaina, virš grąžos materiolo ir darbo išlaidų, amor-
tizuotij kapitalą, įdėtąjį į padarus, mašinas, namus ir k.;
lygiai ir darbininkas, kurs pasenterėjęs juk turės nustoti
dirbęs, visai teisingai gali i'eikalaiiti atlyginimo už nudė¬
vėtąsias spėkas, buvusias jo kapitalu. Tuo tikslu samdi¬
ninko darbo kaina turi būti padidinama prie uždarbio tam
tikra procentine algos proporcija, kad liktų iš ko susidėti
atsargą senatvės aprūpinimui.

Nors negalima priparodyti cx imlilia teises, idant samdytojas da¬
lytus pelnu su darbininkais, vienok reikia atsiminti du dalyku: a) Žmogaus
isaugstinimui (diguitati liumanac) ir prigimtai dalyku tvarkai pilnai atsa¬
kant, kad tarp darbdavio ir dirbėjo butu daroma bendrovės sutartis ir dar¬
bininkas gautu dalį savo darbo vaisiaus; b) lygybė (aeąuitas) reikalauja,
kad sjimdininkui, atlikusiam darbą už sulygtą algą, tektų kad ir mažesnė
pelno dalis premijos pavidale (tamąuam premium), labiau tuomet jei darbo
apimtuvė (przedsiębiorst\vo) atneša didesnį pelną. Sk. Kohlin^ de coutr, laboris

/O —

Kaip pabrikaiitas gali pakelti tavorų kainas dėl at¬
žvilgio i nelaimingus priepuolius, kainų svyravinn-į ir par-
davos netikrumą, tokią pat teisę turi ir darbininkas. Juk
stojus bedarbei dėl pabrikanto subankrutavimo ar kitai
nelaimei ištikus, darbininkas lieka be vietos toje pramonės
šakoje, o kitoje jam vargu gauti atsakantį darbą. Todėl
darbininkas gali teisingai reikalauti algos pakėlimo, idant
galėtu save apdrausti bedarbės metui. Apart darbo naštos
darbininkas prisiima pavojų vargdieniu tapti; tas pavojus
liktu neatlygintas, jei tebūta grąžinamos dieninio darbo iš¬
laidos’), butu tai neteisingas kontraktas.

Jei darbas yra sujungtas su didžiu pavojumi dar¬
bininko gyvybei ar sveikatai, tada gali jis reikalauti algos
pakėlimo proporcionališkai pavojaus didumui. Samdytojus
tuomet tik yra liuosas nuo algos pakėlimo, kuomet jis pats,
— kas šiandien dažniausiai atsitinka, — ima ant savęs tą
pavojų, tai yra apsiima, darbininką sužeidus, atlyginti jam
visus nuostolius ir sugrąžinti jam tą uždarbį, kurį butu
turėjęs gauti tuo pačiu laiku būdamas sveikas.

Tos pačios taisyklės turi būti atsakomai taikinamos,
normuojant darbininkių-moterų uždarbį.

Alga ir šeimyna.

Paaiškinimai. Mokamoji darbininkui alga gali būti
dvejopa: individualinė ir šeimyninė.

1. Individualinė alga (salarium individuale) vadina¬
mas yra tas užmokesnis, kurs yra užtenkamas vieno dai’-
bininko išmaitinimui. Aišku, jog čia reikia suprasti darbinin¬
kas esąs normalinėse sąlygose, t. y. sveikas, galįs per die¬
ną darbuoties, blaivus ir doras-).

*) Operarius practcr onus laboris suscipit onus se periculo miseriue
expouPudi, iiem noii coin])ciisatiir. Atąiii contractus, iii quo oneni

Buscipiuntur, ąuoruni pars non conipeusatur, iniustus ėst. Cosla-^-Roscltij
Philosopliia moralis, item von Philippovich, Gnindriss d. Pol. Oek.

-j Todėl jei samdytojas prileidžia dirbti žmogų jam nereikalinga ar
neatsakaniį darbą, priima jį iš pasigailėjimo, tuomet—kai-kiirių ekonomistų
nuomone—gali jam teduoti aljra žemesuę už minira.alinę. Teciau tame da¬
lyke pigu prasilenkti su teisybe. Praktikoje nesykį atsitinka, jog samdyto¬
jus gailiaširdžiu apsimetęs, samdo darbui moteris, vaikus ir atėjūnus iš sve¬
tur, bedarbius už labai menką algą, o vėliau tą sumažintą kainą jis išple¬
čia ant visų darbininkų^ suaugusių ir pažįstančių dąybą su didžiu jų
nuostoliu.

— 77 —

Dieninio pragyvenimo aria pramilimo žodžiu reikia
suprasti vis tai, kas yra reikalinga vienai dienai dėl už¬
silaikymo blaivaus, doro ir taupaus darbininko, pritinka¬
mai jo luomui, oion priklauso valgis, gyvenimas, apdaras,
skalbimas, kuras, šviesa, o lygiai ir kitos išlaidos, ku¬
rių darbininkas savo padėjime išvengti negali, kaip tai
padorios rekreacijos, švenčių išeigos irk. Galop kadangi
alga turi patenkinti visus normalinius darbininko gyvenimo
reikalus, čiapat reikia prikergti ir būtiną susitanpiraą at¬
sargos ligai, karšačiai, bedarbei ar pažaidai.

2. Šeimyninė alga (salarium familiale, merces famir
Halis) yra toks darbo apmokėjimas, kurio yra gana dieni¬
niam darbininko imagyvenimui kartu su šeimyna.

Šeimyninė alga gali būti griežta arba atžvilginė.

Griežtoji alga (merces absolnta) yra ta, kurios užten¬
ka šeimynos užlaikymui paprastose pramonijos aplinkybė¬
se (in statu industriae normali), ji visada pasilieka ta¬
pati.

Atžvilginė alga (merces relativa) yra maininga ir es¬
ti įvairi pagal šeimynos asmenų skaitliaus ir pagal reika¬
lų, kurie šeimyną spaudžia.

Svarstydami teisingosios šeimyninės algos augštį, mes
turime omenyje ne relativinj, bet absolutinį, arba geriau
sakant kolektivinį šeimynos uždarbį. Kitai|i tai'iant, kiek¬
vienam darbo samdininkui yra mokėtina tokia alga, kad
ji, darbininkui vedus ir tapus šeimynos galva, butu užten¬
kama tos šeimynos pragyvenimui, jei žmona ir atėjusieji į
metus vaikai prisideda prie tėvo uždarbio pritinkamais j ii
padėjimui ir pareigoms darbais.

Kūdikių skaitlius yra čia suprantamas paprastas, kaip
kad apskritai šeimynose atsitinka. Generalinė tiesdava tu¬
ri akyvaizdoje apskrituosius atsitikimus, o ne retuosius, ku¬
riuos galima vadinti išimtimis. Jei kūdikių skaitlius yra
didėlėsnis, daugiau kaip ketvertas ar penketas vaikų, vi¬
suomenės labas reikalauja, kad tokia šeimyna vaikų augi¬
nimui gautų tamtikrą pašalpą; kad skaitlingi ir gerai iš¬
auklėti kūdikiai yra naudingi visuomenei, todėl tiek vals¬
tija tiek visuomeninės įstaigos turi rupinties įmanomai ge¬
ru jų išauklėjimu.

Dalykui paaiškėjus, dabar galime išvestį tezį.

— 78 —

Tezis. — JS’armalimame dariu imdėjhm viokamoji tin¬
kančiam (idoneo) darUninkui alga turi luti tokia, kad ji,
įįadidinta uMarliu, ktirį pelno žmona ir kūdikiai at¬
sakančiais ju galėjimui dariais, lutu užtenkama padoriam
šeimynos pragyvenimui^).

Šeimyninės algos šalininkai įdėm supranta tą vyro
uždarbį, kurio yra gana šeimyiius užlaikymui kartu su
eventualiniu uždarbiu žmonos ir kudikiij, jei jie gali ką
pelnyti, neapleisdami tečiau naminių pareigu ir nekenk¬
dami savo kūno ir dvasios kutimui ir atsakančiam išauk¬
lėjimui.

Prigimties teisė yra bendra visiems; todėl samdinin¬
kas lygiai kitiems žmonėms gali vesti žmoną, o tapęs šei¬
mynos galva, turi atlikti savo priedermes kūdikiams ir žmo¬
nai. Viena iš vyriausiųjų jo pareigų yra aprūpinti reika¬
lus pačios, kuomet ji apsunkinta motinos pareigomis ne¬
gali savimi beapsirupinti, o lygiai maitinti ir auginti kū¬
dikius. Anot Leono XIII: yra švenčiausias gamtos įsta¬
tymas, idant tėvas paruiiintų kūdikiams maistą ir suteiktų
reikalingą jų ateinančiam gyvenimui išauklėjimą. „Sanetis-
sima naturae lex ėst, ut vietų omniųue cultu paterfamilias
tueatur quos ipse procreavit: idemųue illuc a natūra ipsa
dedueitur, ut velit liberis suis, (piippe qui paternam refe-
runt et quodam modų producunt personam, acųuirerc ac
paiare, unde se honeste possint in ancipiti vitae eursu a
misera fortūna defendere“.

Darbo samdininkai, kurių vienatinis kapitalas yra dar¬
binė spėka, negalėttį atlikti tos tėvo pareigos, jei už savo
rankų darbus negautų algos, netenkančios šeimynos pra-
maitinimui minėtoje prasmėje.

Valslylės užduotis. —Valstijos darbas, be abejonės,
yra rupinties taip sutvarkyti visuomenės siuitikius ir sutver¬
ti tokias sąlygas, kad šeimyninė alga taptų visuotinu ir
priimtinu papročiu. Tik tokiuo budu tegalima išvengti dar¬
bo žmonių pamenkėjimo ir ištekančio iš jo visuotino ne¬
pasitenkinimu.

Visuomenė.'; labo žvilgsniu valstija turi teisę įvesti
šeimyninį užmokesnĮ. Juk negalima vadinti naudingu vi¬
suomenės labui daiktu, jei daugybė suaugusių darbininkų

Tiuuiucrctjj Syiiopbis ilicol. iiioralis, Dc conlractiljus.

— 79 —

negauna tokios algos, kuri jiems leistu išmaitinti neper-
skaitlingą, taupiai ir padoriai gyvenančią šeimyna. T.ą
negeistiną apsireiškimą valstija gali atitolinti įvykdindama
teisėtą algos regulavimą. Valstija turi neužginamą teisę
įstatų keliu nustatyti kainas reikalingiesiems vartojimo
daiktams dėl visuomenės naudos, 13 'gią teisę turi valstija
nustatyti algą darbams.

Šeimyninė alga ir teisybė. — Visi sutinka, kad socia¬
linė teisybė reikalauja šeimyninės algos, bet nevisi kata-
kai ekonomistai tesutinka pripažinti tą algą ištekant iš
mainomosios taisybės (e-v iustitia commutativa).

Kai kas tvirtina ir Leoną XIII encyklikoje „Rerum
novarum“ aiškiai pritariant šeimyninei algai. Tečiau rei¬
kia sutikti encyklikos žodžius nurodant tik tas geistinas
pasekmes, kurios galėtų įvykti, įvesdinus šeimyninę algą').

Jei ne stačiai, tai pašlauniai galima išvesti iš encyk¬
likos žodžių algą atsakant teisybei.

I'raktiškieji išvedimai. —Ekonomistai, reikalaujantie¬
ji šeimyninės algos dėl teisybės (e.\ iustitia) sako: jei mo¬
kamoji pagal kontrakto ar lygtuvių (ar sutarmės) sveikam
ir darbiam samdininkui alga yra neužtenkama paprastos
šeimynos pramaitinimui (ad alendam ordinariam familiam),
darbo nuomos kontraktas yra neteisingas ir netikras-).

Bet yra atsitikimų, lairiuose teisybės nelaužant gali¬
ma ir už mažesnę algą derėties: 1) Jei darbininkas dėl
senatvės ar nesveikatos arba dėl savo negabumo negali
atlikti ištiso darbo; nes samdytojas neturi reikalo mokė¬
ti už darbą daugiau, kaip, kad jis vertas. 2) Jei darbo
sąlygos kokioje šalyje yra tokios, jog darbas tėra permaž
pelningas ir jo vaisiai neišneša tiek, kad iš jų galima bu¬
tu mokėti prideramą algą. 3) Jei darbdavys iš pasigai¬
lėjimo samdo bedarbį žmogų, kurio darbo visai nerei¬
kalauja.

*) MiinHioji oiic\ klikos žodžiai suko: Jei darbiniukus gauna tiek algos,
kad jos užtenka |Kulonain tungyveniniui jo paties, žmonos ir vaiku, tuomet,
ici jis yra išmimingas (si sapitį ir paklusuus prigimimo balsui, jisai sumos
susitau|)ii maža atsargos bandelį: „iMėrcedem si lorat opile.v saiis amjilam
nl ea sc uiorennine et liberos luen coinmodum (pieat, i’acile siudebit par-
simoniac, si sapit, ofricicuino, (pind i])sa videtnr natūra iiionero, ut
dotractis sumtibns, ali<inid etiaui rcduiulel, (pio sibi liecai ad modicuui
( onsum porvenire*^.

-) Ton Phihpiiuvivh^ Grundriss der Politisfli. Oekonomie pusi. liblk
Cosla-^Jloscllij p 7U2.

— 80 —

Neteisingai pasielgtu darbdavys, kurs atsisakytų mo¬
kėti samdininkams šeimyninę algą dėl didžios apstybės
darbininkų; ar daug ar maž yra samdomiyų, vistiek svei¬
kas ir naudingas darbininkas turi teisę gauti algą, užten¬
kamą šeimynos maitinimui.

Moterų uždarbis .—Prigimties tvarka vyriausį rupesnį
apie šeimynos užlaikymą ir maitinimą uždeda vyrui —tė¬
vui, motina tame dalyke yra tik jo pagelbininkė. Todėl
apie moterų šeimyninę algą negalima to paties pasakyti,
kas yra tariama apie luJarbj suaugusiųjų vyrų.

Keikia pridurti, kad nei individualinės nei šeimyni¬
nės algos negalima aptarti ir nustatyti griežtai iki skati¬
kui; kaip tavorų kainos, taip lygiai ir uždarbis gali būti
toje pačioje vietoje ir augštesnis ir žemesnis be prasikal¬
timo prieš teisybę.

Norma turtų tarp žmonių padalinimui yra visomenės
labas. O kad daugybė žmonių neturi jokių kitų turtų,
kaip tik savo asmeninį darbą, ėsantį jiems vienatiniu pra¬
gyvenimo šaltiniu, todėl pati turtų padalinimo norma rei¬
kalauja, idant darbas butu apmokamas alga, atsakančia rei¬
kalams pavienių žmonių, atsakančiu gi užmokesniu yra
įdėm šeimyninė alga; juk samdomieji nemažiau už samdy¬
tojus turi reikalą ir teisę kurti sau židinį (peleną) ir tver¬
ti šeimyną.

' Ūkiškojo veikimo normos.

Žmogui žemės turtai yra reikalingi dėl atlikimo pa¬
reigų maitinimo ir tobulinimo savęs paties ir šeimynos.
Tuo tikslu kiekvienas nuo prigimties turi teisę ir pareigą
įgyti privatine savastį. Prigimties teisė neužbrėžia ribos,
kurios nevalia peržengti turtų įgijime. Todėl apskritai sa¬
kant kiekvienam valia jieškoti turtų neapribotoje kiekybė¬
je, by tik tai nekenktu visuomenės labui.

I'urhį įgavimas ir krikščioninės doros teisė .—Turtų
įgijime kiekvienas privalo laikyties krikščioninės doros tei¬
sių. Tuo tikslu: a) Kiekvienas turi rupinties tas morali¬
nes teises kaip reikiant pažinti. To mokslo įgavimui gali
būti naudingas valstybinių įstatų pažinimas, bet jo tol ne¬
gana. Norint atskirti teisę nuo beteisės krikščioninės do¬
ros teisės šviesoje, reikia dar jautriai klausyti savo sąži¬
nės balso ir rupinties tuo jos jautrumu.

— 81

Šalip to krikščioninė doros teisė reikaladja, idant kiek¬
vienas nepaleistu iš akyvaizdos paskutinio tikslo ir savo
išganymo. Todėl pralobimo darbuose negalima būti be
saiko, o savo veikimą reikia taip apriboti, kad besirūpi¬
nant žemės daiktais negaištų amžinieji

Krikščioninė doros teisė ne tik leidžia save mylėti,
bet stačiai nuo kiekvieno to reikalauja; todėl ne tik lei¬
džia jieškoti laikinųjų turtų, bet dar, apskritai sakant,
liepia darbuoties dėl praturtėjimo; negana to, nuo daugu¬
mos žmonių reikalauja sunkaus ir energiško veikimo tiek
dėl individualinio labo, tiek dėl labo šeimynos ir visuome¬
nės, bet reikalaujama kartu, kad žmogus visai nepaskęstu
turtų ir pelno jieškojime.

b) Kiekvienas turi rūpestingai atlikti savo pareigas
kitiems, ir tat juo sąžiningiau, kad apsileidimas tomis pa¬
reigomis gali netrukus išdildyti aną sąžinės, jautrumą, kurs
žmogui yra reikalingas pildant prigimties teises.

Ypač reikia rupinties pildyti ir atlikti tiesas ir įsa¬
kus krikščioninės teisybės. Ta teisybė savo turiniu visai
nesiskiria nuo teisybės doros, įsakytos visiems žmonėms
prigimties teisėmis (Cliristiana iustitia obiecto non differt
a virtute iustitiae). Todėl galima sakyti krikščioninės tei¬
sybės tiesas varžant lygiai krikščionis ir nekrikščionis.
Skirtumas tame, kad ta prigimtoji teisybės dora krikščio¬
nims tapo patvirtinta pozitiviškai per Dievo apreiškimą.
Todėl krikščioninės teisybės pritaikinimas prie ekonomi¬
nio gyvenimo yra lengvesnis ten, kur viešpatauja Kristaus
tikėjimas ir dievotumas.

Virš to krikščioninė doros teisė liepia rupinties ne
vien materialiniais, bet lygiai ir dvasiniais, doriškaisiais
reikalais kitų žmonių, artimų; greta to ji reikalauja, idant
piliečiai ištikimai pildytų viešąsias pareigas ir rūpintus
visuomenės labu.

Tokiuo budu krikščioninės moralinės teisės yra labai
svarbiu ir pasekmingu veiksniu sutvarkyme ekonominių
visuomenės darbų.

Valstija ir tautinis ūkininkavimas.

Greta religijos ir doros didžiausią įtekmę tautų ūki¬
ninkavime daro valstybinė valdžia. Tą įtekmę valstybė

— 82 --

atlieka įvairiais budais; platindama ar siaurindama piliečių
teises, tvarkydama turtų padalinimo dalyką, reguliuodama
ekonominius piliečių veikimus, leisdama mokesnių ir mui¬
tų taisykles, normuodama santikius provincijų, tautų, vals¬
tijų ir k.

Tarp kitų valstybinės įtekmės apsireiškimų svarbes¬
ni yra turtų ir mokesnių padalinimas.

TuHų padalinmo darbas. — Visuomenės labas reika¬
lauja įmanomai Ij'gaus turtų padalinimo tarp piliečių. Bet
ir pats visuomenės labas tuo atžvilgiu gali būti ne vienaip
suprantamas. Krikščionių supratimu visuomenės labas (bo-
num publicum) tuomet tik yTa <i/fras, jei jis negaišina žmo¬
nių jieškant amžinosios laimės, bet da padeda artinties prie
to tikslo. Perdaug nelygus žemės turtų padalinimas ken¬
kia dvasinių turtų jieškojimui. Abudu kraštu ,—utnmque
extrenmm: perdaug ir permaž turtų,—yra pavojingu. Že¬
mės gerybių besaikė, perdaug palengvindama gyvenimą,
nekartą veda į tinginystę ar piktus įpročius, kelia puiky¬
bėn, niekina artimą, žemina žmogaus idėalus, atitraukda¬
ma jį nuo prakilniųjų dvasios daiktų minėjimo ir prikerg¬
dama prie žemės turtų. Neturtas gi apsunkina žmogų
perdideliu rupesniu dėl duonos kąsnio, neduoda sielai pa¬
kilti prie augštesniųjų dvasios ir išganymo reikalų, žadina
pavydą ir neapykantą dėl turtingesniųjų, o nesykį gimdo
nepasitenkinimą ir nusiminimą.

Todėl yra geistinas daiktas, idant įvyktų toks turtų
išdalinimas, prie kurio žymesnė žmonių dauguma nei per-
didelių turtų nevaldytų, nei kentėtų neturto, bet kad visi
turėtų tiek, kiek vidutinio rūpestingumo žmogui yra rei¬
kalinga priderančiam pralobimui. Tokie žmonės ir daro
vidutinį luomą; galima stačiai sakyti: krikščioninė visuo¬
menės politika pirmiausiai turi stengties įvykdinti tokias
socialines sąlygas, kuriose kuodidesnė piliečių dalis prigu¬
lėtų prie vidutinio luomo.

Todėl iš šv. Tomas Akvinietisdrauge su Aristoteliu
tvirtina, geriausius šalies piliečius išeinant iš vidutinio vi¬
suomenės sluogsnio; iš to išpuola, jog valstija dėl savojo
labo privalo stengties jį palaikyti (Biederlack, Soc. Frage).

Mokesniai .—Galingiausis faktorius (veiksnis) tautos
turtų išdalinime yra valstija su savo įstaigomis ir tiesda-

— 83

va. Būdama stambiausiuoju krašto ūkininku, valstija daro
įtekmę tui tų išdalinime savo fmansine systema, t. y. savo
jeigomis ir išlaidomis, jų didybe, pavidalu ir budais pel¬
nymo ir išleidimo. Kaip galinga turi būti ta įtekmė, leng¬
va spėti jau iš to, jog civilizuotose vastybėse mokesniai
apžioja nuo 9Vo iki ]4°/o viso tautų pelno.

Aišku, kad turtų išdalinimui yra svarbiausias klausi¬
mas, nuo ko yra imami tie mokesniai ir kokioje propor¬
cijoje jie pasilieka su kitais. Žemės mokesniai') mažina
jos rentą, jei nėra įvežamųjų muitų-) nuo duonos ir kitų
žemės ūkių produktų; nes tuomet žomvaldis negali perkel¬
ti uždėtojo jam mokesnio ant kainos parduodamųjų pro¬
duktų dėl tarptautinės konkurencijos. Mokesniai nuo
Vo popėrių, nuo tekančiųjų rokundų (rachunek biežący,
reKymifi cneTt) ir k. stačiai krinta ant pelno ir taippat
negali būti perkeliami ant kitų. Visi gi amatiniai mokes¬
niai (npoMMC.iOBt.ie najiorii) tankiausiai yra ne kas kita,
kaip mokesniai nuo darbo, arba triūso, (na.ioni iia TpyAi.);
jie stačiai ar pašliauniai (indirecte, Kocnenuo: perkeliant
nuo vieno ant kitų) mažina uždarbį ir algą. Buvusi se¬
niau pas mus imgalvin^) lygpat buvo mokesnis nuo triūso,
kaip ir neseniai panaikintoji pasportinė rinkliava.

Pašliaunieji mokesniai atributą indirecta, KOCBennue
Ha.iorii, podatki pošrednie).—Pašliaunieji mokesniai apsun¬
kina vieną ar kitą žmonių pelno dalį pagal to, ant kokių
dalykų jie yra uždedami: mokesniai nuo druskos, miltų,
žibalo ir kitų reikalingiausiųjų bendrojo vartojimo dalykų
visu savo sunkumu krinta aut uždarbio ir algos, kuomet
mokesniai nuo išgaidų ir gašumo dalykų (obiecta luxus,
npefliieTH pocKomn) pirmiausiai yra mokami iš rentos ir
iš pelnų, dėlto, kad tuos daiktus daugiau vartoja piniguo¬
čiai, žemvaldžiai ar apimtuvininkai (przedsiębiorca, npeg-
npitHiiMaTejb; przedsiębiorstvvo = darbo apimtuvės).

Muitai. —Tąpatį galima pasakyti ir apie fiskalinius
muilus ant užribinių tavorų.

Fiskaliniu, arba finansiniu muitu (cla finansowe, (įmc-
Ka.ibnan noni.!iHna) vadinasi mokesniai, kuriuos valdžia ima

') lIo3CMe.iriiiuu naJ!on>.

*) BD 03 iiua nora.innH.

IloAymuaa no^aiL; pagalvinė įvesta visam mokesniniam luomui
(noAaTuoe cocJOBie) Petro I, liko panaikinta 1887.

— 84

nuo įvežamųjų užribinių tavorų iš svetimųjų valstijų tiks¬
lu padauginti valstybinio iždo pelną (nuo žodžio fiscus,
valstybės iždas, skarb, aasna). ^alip to valdžia kartais gei¬
džia šelpti kūlimą kokios nors šakos ar atžalos vidujinės
pramonės. Tuomet užribihiai produktai yra apkraunami
tokiais mokesniais, kad jie rastųs brangesni už tos pačios
rųšies produktus, daromus savo krašte, ir dėl savo bran¬
gybės negalėtų konkuruoti su vietiniais išdirbiniais.

Jei geidžiama ne vientik valstybinį pelną padidinti,
bet kartu da susilpninti svetimšalių konkurenciją, tuomet
muitai yra vadinami globiamaisiais, arba protekcioniniais
(clo protekcyjne, oxpanirre.ii>HMa, imn noitpOBiiTe.itCTBen-
nun nom.!nin{>i).

Yra da ir trečia muitų rųšis, vadinamu, draudžia¬
maisiais (sanpeTnTe.ibUHn), kuomet geidžiama užribinę kon¬
kurenciją visai atitolinti. Tuo tikslu esti uždedami ant
įvežamųjų produktų taip augšti muitai, jog svetimšalių da¬
lykų pirkimas j'ra mažne vi.sai negalimas.

Protekcioniniai muitai yra naudingi turčiams: jie di¬
dina apimtuvinį pelną (zysk przedsiębiorczy, npcAupnnn-
Mare^bCKan npnčbub) ir mažina pelną vyriausiųjų varto¬
tojų—darbininkų.

Jei globiamieji muitai yra dedami ant duonos grudų,
kaip Vokietijoje, Francijoj, Italijoj ir k. valstijose, tuomet
jie didina rentas žemvaldžių, o žemina natūralinį uždar¬
bį samdininkų, kurie nors ir ima pirmesnįjj užmokesnį,
tečiau, duonos kainai pakilus, už tuos p. čius pinigus nebe¬
gauna pirkties pirmosios produktų kiekybės. Jeigu samdi¬
ninkams algos bus pakelta proporcionališkai duonos algos
pabrangimui, tuomet visa muitų suma kris ant apimtuvi-
nio pelno.

Valstybės skolos, būdamos nepaprastu (ekstraordinari¬
niu šaltiniu valstybinio iždo įeigų, taippat gali padaryti
svarbias atmainas tautos turtų išdalinime. Užtraukdama
vidujinę paskolą, valstija dalį kapitalų atitraukia nuo pra¬
moninio vartojimo; siūlomieji pramonės reikalams kapitalai
sumažėja visa dalimi, lygia paskolai; o sumažėjus kapita¬
lų pasiūlai, eina didyn jų procentai dėl palukų ir mažėja
samdomųjti darbininkų alga.

— 85 —

Užsieninė paskola neturi tokių pasekmių, o kartais
ji dar padidina darbininkų užmokesnį ir pelną; atsitinka
tai tuomet, jei pasiskolintųjų svetimšalių kapitalų dalis per
valdžios rankas patenka žmonių apyvartai (geležinkeliai,
kasyklos, naujų darbų apimtuves etc.). Bet apskritai imant
ir užsieninis kapitalas padaro skolą, už kurią kasmet rei¬
kia mokėti ®/o ir dildyti pati suma. Pinigai skolai atly¬
ginti atsiranda ir esti sudedami iš žmonių darbo vaisių
per mokesnius; skyrius yra tas, kad vidujinei paskolai iš¬
mokėti tie pinigai pasilieka Ciapat valstijoje, tik mainy¬
dami savo vietą: iš doklių mokėtojų kišenių persikeldami
į kišenes procentinių raštų savininkų, o prie užsieninės
paskolos pinigai iškeliauja į svetimas šalis nebegtjžtinai.

Valstijom išlaidos .—mažesnę įtekmę tautos turtų
išdalinime daro valstija savo išlaidomis. Valstybinėse iš¬
laidose turi didelę svarbą dėl turtų išdalinimo ne vientik
patįs išlaidų objektai, arba dalykai, bet ir išleidimo budai.
Didžioji valstybinių išlaidų dalis eina užlaikymui tariiau-
jančiųjįį pilietiškoje ir kariškoj žinybose. Valstybės tar¬
nautojų algos didumas yra svarbus ne patiems tik valdi¬
ninkams, bet ir ypatoms, tarnaujančioms privatinėse įstai¬
gose. Jei valdžia pakelia algas savo tarnautojams, tuo
pačiu ji patraukia į savo šalį intelektualinio darbo pasiūlą:
jai pradeda siulyties daugiau tinkamų darbininkų; priva¬
tiniai apimtuvininkai, norėdami palikti prie savęs apšvies¬
tuosius pagelbininkus, turi padidinti protinio darbo apmo¬
kėjimą. Išeina, kad valstija daro įtekmę ant augščio už¬
dirbamosios algos visų protinio triūso atstovautojų (repre¬
zentantų).

Steigdama savo išlaidomis įvairias profesijines ir ama-
tinęs mokyklas, ' valstija gali turėti įtekmę į pakėlimą
uždarbinio mokesnio apskritai. Suteikdama mokslą, ji da¬
ro darbininko triūsą produktiviškesnį ir pelningesnį, pa¬
kelia darbų vertį ir algos augštį. Valstijos išlaidos kelių
pagerinimui, kanalų iškasimui, portų įtaisymui, kalnų rau¬
simu! ir k. žymiai prisideda prie lygesnio išsidalinirno ren¬
tų, pelnymų ir uždirbamųjų algų įvairiose krašto dalyse.

Galop, valstybinės išlaidos laikymui padidintos pa-
sieninės sargybos kontrabandistaras gaudyti daro gera
piniguočiams, didindamos apimtuvininį pelną (zysk przed-
siębiorczy).

- 86 —

Išleidimo 6«doi.— Išleidimo (pacxo;iiOBai3ie) budai esti
labai svarbus užperkant iždui įvairias medegas ir atlie¬
kant valstybinius statymo ir taisymo darbus.

Jei valdžia laikos systemos stambiųjų pavestuviųO, kon¬
cesijų^) ar pristatymų®), tuomet paprastai gerai pasipelim
apimtuvininkai, todėl auga ir didinasi pelnymai. Taip Ru¬
sijoj ir pas mos pastaraisiais dešimtmečiais padaryta dau¬
gybė gana stambių turtų išdinėmis apimtuvėmis*) ir gele¬
žinkelių koncesijomis.

Jei valstija, užpirkdama daiktus ir medegas stačiai
susižino su producentais, aplenkdama tarpininkus, tuomet
ji gali padidinti ar rentą ar uždirbamąją algą. Didina
rentą, jei perka tiesiog iš pirmųjų rankų, kaip pvd. ka¬
rės ministerija, armijai grūdus imdama nuo žemvaldžių; di¬
dina uždarbį, kuomet pirkiniai yra imami stačiai nuo pa¬
čių dirbėjų, jei pvd. ta pati karės ministerija armijai ava¬
lus dirbdina pas Kursko amatninkus (uycTapii).

Be finansinio ūkininkavimo, valdžia turi daug kitų
būdų stačiai ar nestačiai padaryti įtekmę žmonių turto iš-
sidalinime tiek atskirų asmenų, tiek visuomenės klasių tar¬
pe. Pavyzdžiui imkime persi dauginimo būdą. Valdžia ga¬
li palengvinti arba apsunkinti persikraustymą gyventojų
iš vienos vietos kiton ir įsikūrimą naujose neapgyventose
šalyse; tokiuo budu gali tapti sustabdytos arba ir visai pra¬
nykti žmonių priaugimo taisy klės. Arba vėl, uždraudžiant
nepilnamečiams darbuoties pabrikuose, eina .silpnyn dirbėju
konkurencija, o tuo pačiu didinas suaugusiųjų uždarbis ir
mažėja apimtuvių pelnas.

Įsteigus Bajorų banką (JĮnopancitifi danKi), žymiai
sumažėjo pelnai akcionarinių žemės bankų. Jei valdžia,
įsteigtų centralinį organą savitarpiniam turtų apdraudimui
nuo ugnies, akcionarinių apdraudos draugijų pelnas turė¬
tų gerai nusileisti.

Pavyzdžių skaitlius butu galima pailginti, bet ir iš to
kas pasakyta lengva išvysti tą galingą rolę, kurią turi val¬
džia tautos ineigų ir pelnų išdalinime.

>) JJo;ip«Ai.

*) arba pa vestu viij, kuomet leidžia valdžia atskiram žmogui ar kompa¬
nijai apimti kokius visuomenei naudingus darbus, kaip antai: kanalus kasti,
gelžkelius statyti etc.

*) IlocTaDKa.

Kascuiiuu iiOApw, cnf. M o p e u Pya. noJHi. 3 k.

— 87 -

Išvadai (konkluzijos).

1) Uždedama mokesnius ir kitas viešąsias sunkeny¬
bes, valdžia privalo prisilaikyti išdalytinosios teisybės (ius-
titia distributiva) tiesų, t. y. dėstyti mokesnius ir kitas
sunkenybes pajjal pasiturėjimo kiekvieno piliečio. Todėl
pvd. traukimas valstybinio pelno iš pašliauniųjų, arba tar¬
piųjų mokesnių (KOCoenHiae ua.iorii, tributa indirecta), de¬
damų ant paprastųjų, reikalingųjų pragyvenimui jiriemo-
nių, nesutinka su teisybe ir yra kenksmingas, dėlto, kad
tokiuo bildu tampa labiau apsunkinami žemesnieji ir vi¬
dutinioji visuomenės sluogsniai. Taip elgdamos valstija,
vieton sumažinus turtų išdalinimo nelygybes, da jas pa¬
didina.

2) Jei valdžia pati varo viešuosius darbus ir tokiuo
budu atlieka apimtuvininko rolę, ji privalo lygiai kaip ir
kiekvienas darbdavys taikyties prie krikščio.iiaes teisės pa¬
matų. Jei valdžia viešuosius darbus atiduoda privatiniams
apimtuvininkams, tuomet ji turi reikalauti, idant butų iš¬
pildytos visos išlj'gos, kurių reikalauja krikšč. doros teisės
iš pusės užmokesnio, nedėldienio šventimo, darbo laiko ir
k. ir jausti, kad jos butų atliktos.

3) Valdydama valstybinius turtus, valdžia privalo už¬
laikyti prigimtosios teisybės reikalavimus ir krikščioninės
doros teises. Priklausantieji valstijai miškai, gruntai, ka¬
syklos, pakrikai turi būti taip valdomi, idant jie butų pa¬
vyzdžiu krikščioninės ekonomijos tiesų pritaikinimo.

4) Kadangi atskirų miestų, valsčių ar provincijų val¬
dybos turi teisę dėstyti mokesnius ir darbus dalyti, ir jos
taippat privalo taikyties prie minėtųjų teisybės ir doros
pamatų.

,'^;|^Bažnyčia]iir [tautinis ūkininkavimas

' Taulinm ukininhavimu (Volksvvirtscbaft National-
bkonomie, gospodarstivo narodo\ve, napo,inoe xo3flricTBO)
yra vadinama suma visų išvaizdų ir apsireiškimų išdarbės,
mainiavos ir vartojimo įvairių kokios nors šalies ar valsti¬
jos produktų. Esama visokių ūkininkavimų sulig atžvil¬
gio, iš kurio yra žiūrima į ūkiškuosius darbus; vieno žmo¬
gaus, valsčiaus ar ištiso krašto >iiba valstijos; iščia ir yra
kininkaviraas privatinis (pavienis, atskiras), vaistinis, tau-
inis ar valstybinis.

— 88 —

Kįla klausimas, kaip tol Bažnyčia gali žengti į tau--
tinės ekonomijos sritį, tvarkyti ir reguluoti ūkiškuosius
žmonių darbus.

1. Bažnyčia yra viršprigimtinė institucija; todėl ap¬
skritai sakant Bažnyčiai nebūtų ko rupinties tautų ekono¬
mija lygiai taipaja, kaip ji nesirūpina atskirų žmonių ukė-
mis arba valdymu kokios nors akcionarinės bendrovės.
Bet Bažnyčia turi pasiuntinybę mokyti Kristaus mokslo tei¬
sių, kurios apima ir ekonominių reikalų sritį tiek priva¬
tinio tiek tautinio ūkininkavimo; ji turi pareigą įausti,
idant tos teisės nebūtų aplenkiamos, bet pildomos ir tai¬
kinamos prie visų galimų sąlygų. Todėl jei pradedama
skelbti ir taikinti doktrinos, nesutinkančios su krikščioni-
niu teisės mokslu, tuomet, ir tiktai tuomet, Bažnyčia turi
teisę pakelti savo balsą, perspėdama, kad neįvyktų kas
priešinga Dievo teisei. Kaip visuose žemės reikaluose,
taip lygiai ir ūkininkavime, privatiniame ar tautiniame
Bažnyčiai tepriklauso tik įtarpinė valdžia (pašliaunioji
valdžia, potestas indirecta).

2. Iiiuosybę ir teisę krikščionįs šitaip supranta: Kiek¬
vienas yra liuesas žemės turtų įgijime ir vartojime; valsti¬
jai jis tėra tiek ir tuose dalykuose paduotas, kiek ir ko¬
kiuose atsitikimuose jisai turi gerbti teises kitu ir visuo¬
menės labą; Bažnyčiai gi yra paduotas tiek, kiek negali
prasikalsti deniškai').

Todėl prasilenkia su tiesa ir tie, kurie sako katali¬
kus ir ekonomijos veikime pilnai priklausant nuo Bažny¬
čios ir turint pasiduoti bažnytynės valdžios vadovavimui,
ir tie, kurie tvirtina katalikus ekonomijos darbuose nuo
Bažnyčios visai esant neprigulmingus. Bažnyčios sąnariai
tiek tik tepriguli nuo bažnytinės valdžios, kiek iškilsta abe¬
jonė dėl įgavimo ir turėjimo turtų arba dėl ekonominio-
stovio pagerinimo: ar jie sutinka su krikščionių moraline
teise ar nesutinka; o tuo atžvilgiu visas ūkiškasis veiki¬
mas apskritai, tiek pavienių žmonių tiek draugijų, yra pa¬
sidavęs Bažnyčiai.

*) Bicderlackj Sociale Frage.

— 8fi —

PRIERAŠAS PAAIŠKINIMUI FORMULOS ANT 29 P.

Forniula reiškia schemą tų dėsnių, iš kurių

sulig Markso teorijos, pasidaro pelno rata (Profitrate).
m reiškia ilfehr\vert, t. yra viršvertj,
c — Constantes Kapital, stauniąjį kapitalą.
v — Fariables Kapital, mainingąjį kapitalą.
Pakeitus raides cifromis, formula, pavyzdžiui, gali
gauti šiokį pavidalą:

>»-^ = .iOooT?oqo tai yra pelno rata išneša 207 o.

Turinys.

I. Apskritasis socialinio klausimo supratimas .... 3

Socialinio klausimo buvimas.

Socialinio klausimo prigimtis.

Socialinio klausimo aptarimas ir atsiradimas.

Socialinio klausimo i)adaliiiimas.

II. Generalinės socialinių liftų priežastįs.6

Ecligijiniai ir doriškieji socialinio klausimo cieniontai.
Ekonominiai clcmonrai.

Atsiskyrimas kapitalisto nuo samdininko arba separa-
cija kapitalo ir darbo.

Susikimšimas darbininku miestuose.

Politiškoji sritis socialinio klausimo.

III. Pradžia ir išsiplėtimas dabartinių socialinių ydų . 9

Vyriausios ekonominės mokintiivės.

I.Ekonominioliberalizmo arba ūkiškosios liuosybės teorija 11
Ekonominio liberalizmo pakraipos ir vardai.

Apie senąjį liberalizmą.

Liberalizmo postubitai .IS

LiuosybO ir valstija.

Panaikinimas organizacijos varžančios liberalistn laisvę.
Liberalizmas ir etika.

Naujasis liberalizmas.

Katalikų liberalistų pažiūros..

Ekonominio principo arba pamato tardymas.

Liuosybės principo tardymas.. .

Liberalizmas ir liuosybė.

Nelygus turtu padalinimas.

Liberalizmo doktrina nesutinka su prigimties ir religi¬
jos tiesiomis.

II. Socialistų mokintuvė.

Socializmo supratimas, įvairus vardai ir pavidalai.
Komunizmas, anarchizmus, nfliilizmas; socializmas.
Kraštutinis pozitiviškasis komunizmas.

Vidutinysis (arba iiuolaidusis, miiiguoias) komunizmas.
Išdarbės arba produkcijos premoniai.

Reikalingieji arba vartojamieji daiktai.

Aaarcliizinad ..

Nihilizmas . . ,.

Dabartinis socializmas

Materialistiškasis historijos supratimas. . j . . .

. Kaip jMarksas aut savo liistoriškojo materializmo pamato
stalo socializmą?

Viršverties teorija.

Marksinė maiuomosios verties teorija.

Marksinė viršverties teorija ir jos paslaptis . . '

14

14

16

18 .

. 20
, 20
. 22
. 23

. 25
. 27

— 91 —

Viršvertis virsta kapitalu.29

Viršverties didumas ir santykis su pelnu . . . • • 29

Rezervinė pramonijos armija.• . 30

Kapitalistiškosios produkcijos galas..30

Marksinė ateities visuomenė..31

Tardymas pamatinių moksliškojo socializmo tiesų . 31

Marksinė historiškojo materializmo teorija ... 31

.Materialinis monizmas ...31

Ekonomija ir idėologija. 33

Kepaliaunamas evolucijos žengimas ...... 3.5

Marksinė evolucija ir liuosos valios darbai .... 36

Marksizmą kritikuoja .socialistai 37

llvolucija ir klasių priešingumas . . • • . 38

Viršverties teorijos tardymas. 39

Verties supratimas (Notio pretii).• . . 39

Ekonominė vertis. 40

Vartojamoji ir mainomoji vertis.. . 40

Tikrasis mainaverties supratimas.. 41

Markso teorijos skirtumas.. . 4-

Markso tvirtinimas ncpr i parodytas. 42

Kiti marksistų tvirtinimai. .44

Koncentracijos ir akumulacijos teorija ...... 44

Išneturtėjimo teorija (Vereledung, znędznienie) ... 46

Krizių (persiritiraų) teorija.47

Socializmes ir teorija.48

Priemoniai socializmo atitolinimui.49

Socializmas Lietuvoje.41

Katalikų Mokintuvė.53

Bendrieji principai.53

Katalikų reformatorių grupė.55

I. Kaip krikščioniškoji socialitiė partija supranta vals¬
tijos užduotį (notio status, pojęcie panstvva) . . . . 55

Valstija ir draugijos.

II. Socialinė reforma katalikų supratime.57

Priemoniai visuomenės reformai.58

III. Krikščioniškoji ekonomijos mokslo teorija ... 60

Savasties įgavimo budai.65

Kontraktai.67

Darbo kontraktas ir alga.70

Darbo nuoma nėra priešinga prigimties teisei . . .72

I

— 92 —

Teisingos algos norma. (De lusto salario).72

Bendrovės teorija.

Minimalinės algos nustatymas teisybės atžvilgiu (De-
terminatio minimi salaris intuitu iustitiae) ... 74
Apdraudimas seiialvės, bedarbės, li^os ir t. t.

Alga ir šeimyna.. . . 7(j

Paaiškinimai.

Valstybės užduoUs.

Šeimyninė aljja ir teisybė.

Praktiškieji išvedimai.

Moterų uždarbis.

Ūkiškojo veiltimo normos.80

Turtu įdavimas ir krikščioninės doros teise.

Valstija ir tautinis ūkininkavimas ..81

Mokesniai.

Muitai.

Valstijos išlaidos.

Išleidimo budai.

Išvadai (konkluziįos) . . . ,.87

Bažnyčia ir tautinis ūkininkavimas..87